Pamokslai

Nesiremk savo supratimu, bet pasitikėk Viešpačiu

Mindaugas Sakalauskas
2014 November 26 d.

„Nebijok būsimųjų kentėjimų. Štai velnias įmes kai kuriuos jūsiškius į kalėjimą, kad būtumėte išbandyti. Jūsų laukia dešimties dienų priespauda. Būk ištikimas iki mirties, ir Aš tau duosiu gyvenimo vainiką.“  (Apr 2, 10).

Kaip daugelis Naujojo Testamento eilučių, taip ir šie Jėzaus žodžiai įvardina, kad pragaro vartai atkakliai kovos prieš bažnyčią. Velnias įvairiais būdais siekia sugniuždyti tikinčiųjų pasitikėjimą Dievu, tikėdamasis, jog įsprausti į skausmingų išmėginimų kampą, jie suglebs, sudvejos, pasipiktins, pasiduos, išsigins tikėjimo arba gyvens prisitaikydami prie stabmeldiškos, nuodėmingos aplinkos.

Smirnos bažnyčios angelui Jėzus sakė: „Aš žinau [...] kaip tau piktžodžiauja tie, kurie sakosi esą žydai, bet nėra tokie, o tik šėtono sinagoga.“ (Apr 2, 9). Nors tie žydai priklausė sinagogai, tačiau jau buvo pavaldūs šėtonui ar bent jau smarkiai jo puolami. Šėtonas siekia, kad tokia būtų ir krikščionių bažnyčia - apsigavusi, tik vadintųsi bažnyčia, tačiau nevykdytų Kristaus valios. Mūsų tikėjimo priešas nori, kad mes išsižadėtume paprastumo Kristuje, atsitrauktume nuo tyro ir tiesaus Evangelijos žodžio, nebeneštume savo kryžiaus. Jeigu jam pavyksta šitai pasiekti, tuomet, deja, turime pripažinti, kad save mylime labiau nei Tiesą ir mieliau tarnaujame sau nei Kristui. Sureikšmindami savąjį „aš“, prarandame ištikimybę Kristui, Jo mokslui, nors paradoksalu - kaip tik Dievo žodžio „mokymu“ dažnai pateisiname savo kūniškumą. Taip pradedame imituoti tikėjimą, sekimą Kristumi - dievotumo rūbas pridengia įteisintą savanaudiškumą, kuris pasireiškia žmogiška išmintimi, atsisakant Viešpaties išminties.

Racionalumas vietoj maldingumo

Regis, jog šiais laikais, žmogaus proto klestėjimo amžiuje, ir bažnyčia gundoma perdėtai žavėtis proto galiomis, nejučia nuvertinant pamaldumą, artimą bendravimą su Dievu. Protas tampa patikimesniu gyvenimo ir dvasinio tarnavimo ekspertu negu Šventoji Dvasia. Žinoma, neišmintinga supriešinti protą ir Dvasią, nes protas - taip pat Dievo dovana. Esame raginami mylėti Viešpatį ne tik visa širdimi, bet ir visu protu. Vis dėlto svarbu nesureikšminti proto maldingumo sąskaita.

Atrodo, kad vis mažiau pasitikime Dievu, vis rečiau ieškome Jo patarimo ir pagalbos kantriai melsdamiesi, kai atsiduriame gyvenimo kryžkelėse ir slėniuose. Labiau vadovaujamės racionaliais sprendimais, mokslu, patirtimi, savo supratimais, žmonių patarimais, norime eiti trumpesniu, „patikimesniu“ keliu, kur viskas būtų aišku ir apčiuopiama. Pasitikime protu, bet ar prisimename danguje Gyvenantįjį, kiekvieno kūno žemėje kelius stebintįjį, visus įvykius prižiūrintįjį? Ar prašome, ieškome, beldžiamės į duris To, kuriam priklauso visa išmintis, galia ir valia? Ar iš tikrųjų tikime Apvaizda ir nuolankiai Jai atsiduodame maldaudami mus vesti: „[...] teateinie Tavo karalystė, tebūnie Tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje.“ (Mt 10, 6)? Neabejoju, jog kiekvieno žmogaus gyvenimo kelias unikalus Dieve, ir aplinkybės susiklosto skirtingai, todėl stereotipiniai racionalūs sprendimai dažnai bus tik „iš bėdos“, iš dalies - tokie, lyg visi vilkėtume vieno dydžio drabužį. Nepasakysi, kad neapsirengęs, bet ar  jaukiai jausiesi? Vienam jis bus per didelis, o kitam per mažas. Kai ieškome Šventosios Dvasios valios, Ji „aprengia“ tokio dydžio drabužiu, kokio mums reikia, - individualiai ir stebėtinai jautriai mus veda, dažnai nelauktai pakreipia mūsų kelią taip, kad protui belieka gūžčioti pečiais, pripažįstant savo ribotumą. Protas nepajėgus įžvelgti Dievo žemėlapyje esančių vingių, tačiau jie apreiškiami Jo ieškant.

Pažvelkime, ką pasirinko du dori Judo karaliai, kai juos užklupo sunkios ligos. Karalius Asa, „susirgęs sunkia kojų liga, neieškojo Viešpaties, bet kreipėsi į gydytojus, ir po dvejų metų mirė.“(2 Krn 16, 12-13). Karalius Ezekijas taip pat susirgo mirtina liga, bet per pranašą išgirdęs Viešpaties žodį apie artėjančią mirtį nusprendė pasitikėti Dievu:

„Tada Ezekijas nusigręžė į sieną ir meldėsi [...] Izaijui dar neperėjus kiemo, Viešpats kalbėjo jam: „Grįžk ir sakyk mano tautos vadui Ezekijui: ‘Taip sako Viešpats, tavo tėvo Dovydo Dievas: ‘Aš girdėjau tavo maldą ir mačiau tavo ašaras. Aš tave pagydysiu, ir trečią dieną tu eisi į Viešpaties namus. Aš pridėsiu prie tavo dienų penkiolika metų.“ (2 Kar 20, 2. 4-6).

 Asa racionaliai išsprendė bėdą, pasikliovė žmonėmis ir... netrukus mirė. Ezekijas ieškojo dieviškos pagalbos, ir Dievui nusprendus jo gyvenimas buvo pratęstas dar penkiolika metų. Dėl Ezekijo maldingumo jo gyvenimo kelias pasisuko tokiu vingiu, kurio racionaliai neįmanoma numatyti. Saliamonas pataria:

„Pasitikėk Viešpačiu visa širdimi ir nesiremk savo supratimu. Visuose savo keliuose pripažink Jį, tai Jis nukreips tavo takus. Nebūk išmintingas savo akyse, bijok Viešpaties ir venk pikto; tai bus sveikata tavo kūnui ir atgaiva kaulams.“ (Pat 3, 5-8).  

Medicina - Dievo tarnaitė, todėl nereikia jos niekinti, tačiau nevalia ir pervertinti, sudievinti. Kaip dažnai matau žmones begaliniu tikėjimu ir viltimi perkančius „suveikusį“ vaistą, o ir mes, tikintieji, sunegalavę pirmiau puolame prie tablečių, lašiukų, tepaliukų, o ne ant kelių. Ko pirmiausia griebiamės, tuo ir pasitikime. Kviesčiau pirmiau  atsiduoti į Dievo rankas, o medicina, jei būtina ir kiek būtina, - tiesiog pasinaudoti.      

Tai tik vienas pavyzdys iš asmeninio gyvenimo, o kur daugybė kitų - tarkim, bendruomenės gyvenimas, tarnystės klausimai? Visur renkamės, darome sprendimus. Tačiau į ką remiamės rinkdamiesi - maldingai ieškome Šventosios Dvasios šviesos ir Žodžio ar puolame „guglinti“, „vikipedinti“, diskutuoti, polemizuoti, cituoti, „protingai“ išvedžioti? Duok, Dieve, kad klysčiau, tačiau atrodo, kad malda įvairiuose tikinčiųjų susibūrimuose tampa formaliu minutę kitą trunkančiu reglamentu, tuo tarpu mielai samprotaujame valandomis. Mus lyg lavina užplūdo įvairi informacija, taip pat ir dvasinė. Šiandien žinome ir mokame tai, apie ką prieš šimtmetį (jau nekalbant apie du tūkstantmečius) gyvenęs žmogus net nesapnavo. Tik ar artimiau pažįstame Kristų, brandiname gausesnius Dvasios vaisius, išmaniau statome bažnyčią, laimime daugiau sielų dangui? Abejoju. Sakyčiau, jog kyla pavojus kaip tik priešingoms tendencijoms pasireikšti. Turbūt ne veltui Raštas perspėja, jog pažinimas išpučia. Jei nebudime, didėjantis pažinimas ima maitinti savimeilę, it ant mielių iškyla puikybė, kuri iškreipia tikruosius mūsų pasaulėvokos kontūrus. Išplaukus vaizdui, mūsų sprendimai „nepataiko“ į dieviškos valios rėmus, atsiduriame tamsos valdose, nutolstame nuo tiesos, tampame melo įkaitais.

Taigi, vargu ar tik pasitikėdami savo protu, kad ir labai intelektualiu, o apleidę maldingumą, pasieksime tai. Rodos, kad menkai suvokiame, kokia svarbi malda, o gal net nebetikime jos veiksmingumu. Be maldos tikėtis vaisingo dvasinio gyvenimo yra tas pats, kas eiti į kovą be ginklo, arti lauką be plūgo, laikyti arklį be šieno. „Siela be maldos - tai siela be Kristaus,“ - sakė Čarlzas Sperdženas. Melsdamiesi „prisijungiame“ prie dieviškos „duomenų bazės“, iš kurios semiamės Kristaus meilės, išminties, jėgos resursų. O be Kristaus juk nieko negalėsime nuveikti (Jn 15, 5). Net Jėzus, Dievo Sūnus, žemėje gyveno itin maldingai.

Besimeldžiantis Jėzus

Rašto tyrinėtojai Evangeliją pagal Luką vadina besimeldžiančio Jėzaus Evangelija. Jėzus pats dažnai meldžiasi ir daug moko apie maldą mokinius.

„Jėzus pakrikštytas meldėsi.“ (Lk 3, 21). „Dienai išaušus, Jis išėjęs pasitraukė į negyvenamą vietą [melstis - Mk 1, 35]“ (Lk 4, 42). „O Jis pasitraukdavo į dykvietes melstis.“ (Lk 5, 16). „Tomis dienomis Jis užkopė į kalną melstis ir ten praleido visą naktį, melsdamasis Dievui.“ (Lk 6, 12). „Kartą, kai Jis nuošaliai meldėsi [...]“ (Lk 9, 18). „Jis pasiėmė Petrą, Joną bei Jokūbą ir užkopė į kalną melstis.“ (Lk 9, 28). „Kartą Jėzus vienoje vietoje meldėsi.“ (Lk 11, 1). „Bet Aš meldžiau už tave.“ (Lk 22, 32). „Ir Jis atsitolino nuo jų maždaug per akmens metimą ir atsiklaupęs ėmė melstis.“ (Lk 22, 41).

Tik Luko tekste aprašyti pasakojimai, kaip nakčia dėl įkyrumo žmogus gavo duonos lig soties ar kaip dėl našlės atkaklumo buvo apginta jos byla. Šiais pavyzdžiais Jėzus moko ir ragina mus ištvermingai melstis: „Jėzus pasakė jiems palyginimą, kaip reikia visuomet melstis ir neprarasti ryžto.“ (Lk 18, 1).   

Kodėl Jėzus sąmoningai ieškodavo progų atsidėti maldai, net aukodamas savo poilsį? Jam tai buvo gyvybiškai svarbus visokeriopos tvirtybės šaltinis, poreikis pabūti su Tėvu. Jėzus išgyveno žmogišką silpnumą; žinojo, kad atėjo vykdyti ne savo valios, bet Tėvo; suprato, jog tam reikalingas įgalinimas iš aukšto; tarnavo ne sau, bet žmonėms. Todėl Jam reikėjo asmeninio sustiprinimo, Tėvo valios aiškumo, Dvasios išminties ir jėgos skelbti ženklų ir stebuklų palydimą žodį, palaikyti bendražygius, užtarti klausytojus. Jėzus puikiai suvokė, jog skelbdamas Dievo karalystę Jis susiremia su dvasiniu tamsos pasauliu, kurio neįveiks racionalumas. Būtina dvasinė amunicija, kad galėtum įsiveržti į galiūno namus, jį surišti ir apiplėšti, o ja apsiginkluojama būtent maldoje. Vaizdžiai kalbant, atrodo, kad melsdamasis Jėzus tarsi pasipildydavo išsprogdinto parako atsargas, kad ir toliau efektyviai tarnautų Dievui ir žmonėms bei griautų velnio darbus.

Nesunku įžvelgti Jėzaus maldų poveikį: kai Jis meldžiasi ant kalno, Jį sustiprina Tėvo ištarti žodžiai bei pasirodę Mozė su Eliju, o Getsemanėje - angelas. Kartą, kai mokiniai kvietė Jėzų eiti pas Jo laukiančius žmones, kuriems Jis ką tik buvo patarnavęs, Jis, nuo ankstaus ryto meldęsis, žinojo, jog reikia eiti pamokslauti ir į gretimus miestelius (Mk 1, 32-39). Didžiąją nakties dalį praleidęs maldoje, Jėzus vandeniu ateina pas mokinius, Jam įlipus į valtį nurimsta vėjas, o išsilaipinus krante visi Jį palietę tos vietos ligoniai pasveiksta (Mt 14, 23-36). Jėzus pasitraukdavo į dykvietes melstis, ir todėl [...] ten buvo Viešpaties jėga, kad gydytų žmones (Lk 5, 16-17). Visą naktį meldęsis Dievui, ryte Jis jau žino, kuriuos iš mokinių išsirinkti apaštalais, moko žmones, išlaisvina juos nuo netyrųjų dvasių, gydo: [...] iš Jo ėjo jėga ir visus gydė (Lk 6, 12-20).

Ironizuoju, bet Jėzaus nė karto nesutinkame bibliotekoje, tačiau labai dažnai - vienumoje besimeldžiantį. Nei gyvenime, nei tarnavime Jėzus nesikliovė savimi (nors galėjo), tuo labiau žmogišku racionalumu, bet pasitikėjo Tėvu ir buvo jautrus Šventajai Dvasiai. To mokykimės ir mes.

Jie ištvermingai laikėsi maldų

Ne tik Jėzus, bet ir pirmieji Jo sekėjai aiškiai suvokė savo priklausomybę nuo dangaus, todėl, „neišradinėjo dviračio“, bet noriai ir kantriai ieškojo Aukščiausiojo valios. Tuojau po to, kai apaštalų akyse Jėzus pakyla į dangų, šie sugrįžę į Jeruzalę, ištvermingai ir vieningai atsideda maldai ir prašymui (Apd 1, 14). Meldžiasi ir ieško Dievo valios, kad nuspręstų, kurį - Juozapą ar Motiejų - derėtų priskaičiuoti prie Dvylikos (Apd 1, 24). Drauge su naujatikiais ištvermingai laikosi maldų (Apd 2, 42). Sulaukę draudimo skelbti Jėzų, vieningai pakelia balsus į Dievą (Apd 4, 23-24). Apaštalai supranta atsidėjimo maldai svarbą (Apd 6, 4). Kai Erodas suima Petrą, bažnyčia nepaliaujamai meldžiasi, net visą naktį (Apd 12, 5. 12). Kai Antiochijos bažnyčios pranašai ir mokytojai ieškojo Viešpaties pasninkaudami bei melsdamiesi, Šventoji Dvasia pašaukė Barnabą su Sauliumi svetur liudyti Evangeliją, ir juos bendruomenė išleido kelionėn, palydėdama pasninku ir malda (Apd 13, 1-4). Aprašant misijų keliones Apaštalų darbų knygoje, pažymima, kad maldos Dievui ir toliau netyla.

Galėčiau tęsti tokią apžvalgą, tačiau tik paminėsiu keletą apaštalo Pauliaus asmeninių išpažinimų apie maldą bei raginimų tikintiesiems melstis:

„Dieną ir naktį be saiko meldžiamės, kad išvystume jūsų veidus...“ (1 Tes 3, 10); „Todėl mes nuolat meldžiamės už jus...“ (2 Tes 1, 11); „Jus sveikina jūsiškis Epafras, Kristaus tarnas, kuris visada grumiasi už jus maldose...“ (Kol 4, 12); „...nepaliaujamai melskitės“  (Rom 12, 12); „...be paliovos melskitės! [...] Broliai, melskitės už mus!“ (1Tes 5, 17. 25); „...visada melsdamiesi Dvasioje visokeriopomis maldomis ir prašymu. Ištvermingai budėkite, malda užtardami visus šventuosius“ (Ef 6, 18); „Niekuo nesirūpinkite, bet visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui“ (Fil 4, 6); „Taigi visų pirma prašau atlikinėti prašymus, maldas, užtarimus ir dėkojimus už visus žmones...“ (1 Tim 2, 1).

Jei norėsime sekti mūsų Viešpaties ir ankstyvos bažnyčios pėdomis, regis, jog ne vienam iš mūsų teks atgaivinti ištvermingą tiek asmeninę, tiek bendruomeninę maldą. Neapsigaukime, žmogiškai išminčiai neduota perprasti ir įgyvendinti gyvenimo tikėjimu. Tai tik Dievo Dvasios prerogatyva, kurią Tėvas duoda ištvermingai prašantiems, kantriai ieškantiems ir atkakliai beldžiantiems (Lk 11, 9-13). Tepadrąsina mus pastoriaus Č. Sperdženo žodžiai iš jo pamokslo „Belskite!“: „Jei tik man pasakyta belsti, tai nors ir esu neišmanėlis ir nežinau, kaip atverti duris, vis dėlto belstis moku. Bet kuris neišsilavinęs žmogus sugeba pabelsti į duris, jei tik tiek reikia. Ar yra tarp jūsų tokių, kurie nemoka parinkti žodžių maldai? Nieko baisaus, bičiuliai, - nebūtina būti oratoriumi, kad pasibelstumei į duris. Galbūt kažkas iš jūsų tars: „Aš nemokytas“. Nieko tokio - jūs galite belsti, net jei jūs ne filosofas. Nebylys gali belsti į duris. Aklas gali belsti. Žmogus paralyžiuota ranka gali belsti. [...] Būdas, kuriuo atsiveria vartai į dangų, įstabiai supaprastintas tiems, kurie nusižeminę paveda save Šventosios Dvasios vedimui ir tikėdami prašo, ieško ir beldžia. Dievas nesumanė išgelbėjimo, kurį suprastų tik mokyti, neparuošė Evangelijos, kuriai išaiškinti prireiktų pusės tuzino knygų tomų, - ne, ji skirta nemokytiems, prastuoliams, mirštantiems, kaip ir visiems kitiems, todėl ji turėtų būti paprasta kaip beldimas į duris. Tokia ji ir yra. Tikėkite ir gyvenkite. Ieškokite Dievo visa savo širdimi ir siela, visa savo jėga, ieškokite Jėzuje Kristuje, ir Jo malonės durys jums būtinai atsivers.“

www.btz.lt