Straipsniai

10 dalykų, kurie žlugdo pastoriaus tarnystę

Ron Edmonds
2014 November 24 d.

Savo gyvenime sutinku daug pastorių, turinčių didelių problemų. Ir pažįstu daugelį tokių krikščionių, kurie kažkada tarnavo pastoriais, tačiau dabar šią privilegiją yra praradę. Dėl to  galėjo būti kalta didelė nuodėmė arba atsitiktinis nuklydimas nuo teisingo kelio. Tačiau rezultatas buvo toks pats: katastrofa. Vienas mano draugas pastorius kartą man pasakė: „Mums reikia sveikų bažnyčių. Ir mums reikia dvasiškai sveikų pastorių“.

Amen. Ar su tuo sutinkate? Reiškia, reikia būti budriems. Tačiau dėl ko labiausiai reikia baimintis?

Viename straipsnyje šios problemos neįmanoma atskleisti išsamiai. Aš negalėsiu paminėti viso to, kas gali trukdyti pastoriaus tarnystėje. Tačiau, remdamasis savo patirtimi, galiu pasiūlyti kai kurias dažniausiai pastorių tarnystėje sutinkamas priežastis, kurios sukelia nesėkmes. Taigi, dešimt dalykų, žlugdančių pastoriaus tarnystę:

1.    Savo paties sielos nepaisymas. Vienas iš mano mokytojų neseniai man pasakė: „Ir neužmiršk maitinti savo paties sielą“. Tai buvo pasakyta tarp kitko. Tokia vos pastebima pastaba. Tačiau ji aukso kainos. Vienas iš didžiausių pavojų pastoriui – dirbti, nepaisant Dievo pažinimo ir bendravimo su Juo. Mums būtinai reikia naujų, sielą pašventinančių ir kilninančių susitikimų su tiesa ir Dievo šlove.

2.    Savo šeimos nepaisymas. Šeimos nariai nuolat neigiamai žiūri į šeimos galvos pastorinę tarnystę, jeigu jis juos aukoja dėl tos tarnystės. Daugelis tarnautojų šeimų jau įprato, kad nuolat kažkas trukdo jų bendram laikui. Tokie „įsibrovimai“ vyksta nuolat – darbo dienomis ir per išeigines, taip pat atostogų metu. Tačiau tikras bendravimas su šeima nepaiso jokių trukdžių. Mes galime įsigyti naujus namus, pradėti naują tarnystę, tačiau niekas mums nepakeis šeimos. Štai kodėl mes neturime jos ignoruoti. Aš dažnai bendraudavau su pastoriais, kurie savo šeimose buvo praradę bet kokį autoritetą. Aš pažįstų labai daug tarnautojų, kurių jau suaugę vaikai dėl tos priežasties nenori turėti nieko bendro su bažnyčia. Akivaizdu, kad mažai kas taip žeidžia pastoriaus širdį, kaip toks jo vaikų požiūris į bažnyčią ir Dievą.

3.    Skaičių vaikymasis. Kaskart, kai mes akcentuojame skaičius (žmonių, programų skaičių), mūsų laukia nusivylimas. Jie visada bus mažesni negu mes tikimės. Tačiau už skaičius atsako Dievas. O mes atsakome už tai, ką Dievas mums pavedė daryti. Mes neatsakome už žmonių, kurie lankose bažnyčiose, skaičių. Mes turime susitelkti ties misija mokyti žmones, o skaičius pats savimi pasirūpins.

4.    Savęs lyginimas su kitais. Visuomet atsiras už mus geresnių. Visuomet kieno nors tarnystė bus didesnė negu mūsų. Visuomet kas nors parašys geresnę negu mes knygą. Pasakys geresnį negu mes pamokslą. Kai mes imame save lyginti su kitais, tai mus atitraukia nuo tarnystės, kurią Dievas mums pavedė atlikti.

5.    Begaliniai mėginimai susitaikyti su maištininkais. Dėl to aš turiu daug nemalonumų su maištininkais! Žinoma, mes turime daryti viską kas įmanoma, kad pasiektume taiką ir ramybę. Tačiau nereikia leisti, kad mus atitrauktų nuo tarnystės tie, kurie nuolatos skundžiasi, nesvarbu, kokį mes bepriimtume sprendimą. Taip, kai kurie žmonės savo žodžiais gelia pastoriui kaip širšės. Daugelis maištautojų savo protestą išreiškia toli gražu nekrikščioniškai. Tačiau pagalvokite, kas būtų, jei Jozuė būtų klausęs amžinai nepatenkintų murmėtojų? Kas būtų įvykę, jei Nehemijas būtų kreipęs dėmesį į priešus? Kas būtų, jei Mozė kaskart būtų nuleidęs rankas, kai maištininkų balsai užgoždavo balsus tų, kurie norėjo sekti paskui Viešpatį? Taip, kelis kartus Mozė buvo pasirengęs palikti savo tarnystę, tačiau apskritai, jis „laikėsi kurso“. Jeigu jūs esate lyderis, visuomet atsiras tie, kurie bus nepatenkinti visais jūsų sprendimais. Tie pastoriai, kurie žmonėms stengiasi įtikti daugiau negu Dievui, vargu ar galės savo tarnystėje patirti ramybę ir džiaugsmą.

6.    Dėl populiarumo aukojama tiesa. Labai lengva sakyti pamokslus „lengvomis“ temomis. Visuomet malonu pamokslauti maloniomis temomis apie Dievo gailestingumą, be to, jos yra populiarios ir pelno daugelio žmonių palankumą. Galų gale, tokie pamokslai yra reikalingi. Kai sielvartas ir nuodėmė stiprėja, žmonėms yra labai svarbi malonės tema. Tačiau reikia skelbti visas Biblijos tiesas. Net ir tas, kurios yra nepopuliarios. Negalima padaryti žmonių mokiniais, jeigu mes praleidžiame vieną iš dviejų: gailestingumą arba tiesą.

7.    Vagiama Dievo šlovė. Mano mama dažnai sakydavo: „Šis berniukas išsiners iš kailio, kad tik pasipuikuotų“. Deja, taip atsitinka ir pastorių tarnystėje. Daugelis tarnautojų serga egoizmo liga. Tačiau Dievas niekuomet nebus pagarbintas, jei mes kėsinsimės į Jam priklausančią šlovę. Pastoriaus padėtis įpareigoja jį siekti ne savo, o Dievo šlovės.  

8.    Nemokėjimas pasakyti „ne“. Daugelis pastorių, siekdami visiems ir visuomet tarnauti, nenustato protingų ribų, t.y. nemoka pasakyti „ne“. Dėl to jie dažnai pakliūva į žabangas, kurias jiems džiugiai paspendžia velnias.

9.    Draugystės nepaisymas. Daugelis pastorių nežino, kuo galima pasitikėti. Dėl tos priežasties mažai kas iš bažnyčios narių žino, kokie pastoriai iš tiesų yra be „tarnautojo kaukės“. Todėl tamsiais savo gyvenimo periodais jie neturi kam atsiverti, neturi su kuo pasikalbėti apie savo sunkumus ir gundymus. Taip, ir pas pastorius būna „juodosios sielos naktys“. Jie išoriškai sudaro linksmo ir laimingo tarnautojo įvaizdį, tačiau dažnai kovoja varginančią vidinę kovą. Ir dažnai vieni. Tai yra labai pavojinga.

10.     Piktnaudžiavimas valdžia. Visi pastoriai turi kažkokią valdžią – to reikalauja jų tarnystė.   Tačiau reikia prisiminti vieną žinomą posakį: „Valdžia demoralizuoja. O absoliuti valdžia demoralizuoja absoliučiai“. Tarp pačių pavojingiausių dalykų, kuriuos aš esu matęs šios kartos bažnyčiose, yra pavojus, kai pastoriui suteikiama neribota valdžia su labai menka atsiskaitomumo kontrole. Beje, aš neginu griežtos pastoriaus kontrolės, kad jį sekiotų iš paskos ir sektų, su kuo ir kaip jis bendrauja. Dar daugiau, aš net nesu sugalvojęs tobulos sistemos, kuri suderintų pastoriaus laisvę su laisvės apribojimu. Tačiau aš tikrai žinau, kad turi būti išlaikytas balansas. Griežta sistema yra blogai. Tačiau ir jos nebuvimas sukelia didelį pavojų. Todėl aš įtikinėju visus tarnautojus, kad jie imtų ieškoti protingos, jų valdžią ribojančios, sistemos.

Štai toks sąrašas pavojų, kurie dažniausiai atitraukia pastorius nuo tarnystės ir net kelia jai grėsmę. Šie pavojai užklumpa įvairiausiomis formomis, bet visi jie (garbė Dievui!) nėra fatališki, nors ir sukelia realią grėsmę.

Parengta pagal www.istina.info