Pradžia Atsiliepimai Administravimas

Krikščionys užsienyje

Krikščionybė – labiausiai pasaulyje persekiojama religija

Henri Tincq
2014 November 21 d.

Beveik 200 milijonų krikščionių tapo gąsdinimo, diskriminacijos ir agresijos aukomis.

Mes jau seniai turime nerimą keliančias JAV Valstybės departamento (kasmet analizuojančio tikėjimo laisvės pažeidimus), taip pat žmogaus teisių organizacijų - "Amnesty International", Vatikano ir Pasaulio Bažnyčių Tarybos ataskaitas: visose jose aiškiai teigiama, jog visame pasaulyje pablogėjo krikščionių (katalikų, protestantų ir stačiatikių) padėtis. Viena iš pagrindinių priežasčių yra religinio ekstremizmo suaktyvėjimas Artimuosiuose Rytuose, Afrikoje (islamo) bei Indijoje (induizmo), taip pat ir karingojo ateizmo režimų Šiaurės Korėjoje, Kinijoje, Vietname ir Kuboje veikla.

Pareiškimai apie krikščionių diskriminaciją dažnai buvo naudojami pasiekti nepatrauklius tikslus ir toli gražu ne iš karto galėjo sujaudinti tarptautinės visuomenės širdį. Į šiuos pranešimus  dažniausiai buvo reaguojama prieštaravimais, kad krikščionys yra ne vieninteliai, kuriems tenka kentėti dėl tikėjimo. Buvo teigiama, jog kasdien yra persekiojamos ir kitos religinės bendruomenės, tokios kaip Tibeto budistai ir nuosaikūs musulmonai daugelio arabiškų režimų šalyse. Ir kad pasaulio istorijoje krikščionybė buvo labiausiai kitus engusi religija: pradedant kryžiaus žygiais ir baigiant inkvizicija, prisimenant Amerikos (indėnų) atvertimą į tikėjimą bei žydų pogromus Rytų Europoje. Tačiau šiandien, net jei nepiktnaudžiausime „krikščionybės fobijos“ supratimu, agresija prieš krikščionis bei grasinimai jiems yra tokie akivaizdūs, kad palaipsniui juos pripažįsta net ir patys pasaulietiškiausi protai.   

Vasarą pasaulis su siaubu regėjo tragišką Irako krikščionių likimą Mosuloje ir Ninevijoje: jie gyveno šioje žemėje jau gerokai ankščiau negu musulmonai, bet Islamo valstybės fanatikai ėmė juos persekioti jų pačių šalyje ir išvarė juos iš jų namų dėl to, kad jie yra krikščionys. Lygiai taip pat Nigerijoje, Sudane, Konge ir daugelyje kitų juodojo kontinento šalių kasdien daugėja sugriautų ir sudegintų bažnyčių, pagrobimų, be žinios pradingusių žmonių ir nužudytų kunigų.

Spalio 23 d. Prancūzijoje CW leidykla išleido 800 puslapių knygą „Juodoji knyga apie krikščionių situaciją visame pasaulyje“, kurią sudarant dalyvavo 70 Prancūzijos ir užsienio ekspertų, istorikų, žurnalistų, kunigų ir žmogaus teisių gynėjų. Dabar ji yra verčiama į daugelį kalbų ir turėtų susilaukti didelio dėmesio. Šią beprecedentę medžiagą sudaro skaičiai, analizė ir liudininkų pasakojimai. Ji nekelia abejonių.

Autorių paskaičiavimais, šiuo metu diskriminacijos aukomis jau tapo 150-200 milijonų krikščionių 140 pasaulio šalių, o krikščionybė tapo labiausiai persekiojama religija pasaulyje.

Rytų krikščionių pabaiga

Štai keletas pavyzdžių. Iki 1991 metų karo Persijos įlankoje Irake buvo priskaičiuojama 1,5 milijono krikščionių. Po 2003 metų amerikiečių ir britų įsikišimo, kurio metu buvo nuverstas valstybės vadovas Sadamas Huseinas, prasidėjo chaosas, dėl kurio Irake susiformavo naujos Al-Qaedos šakos bei Islamo valstybė. Šiame Rytų krikščionybės lopšyje liko tik 200 tūkstančių tikinčiųjų. Tačiau jau ne vieną dešimtmetį aplink Iraką, Sirijoje, Egipte, Irane, Palestinoje vyksta krikščionių persekiojimai, juos izoliuoja konfliktai, revoliucijos, pilietiniai karai, ekstremistinių islamo krypčių pakilimas. Nestabilioje geopolitinėje arenoje jiems nebeliko vietos ir jie yra pasmerkti tremčiai. Truputį toliau, Afrikoje, siautėja sekta „Boko Haram“, kuri pagal talibų pavyzdį siekia išvalyti šiaurės Nigeriją nuo krikščionių gyventojų. Išpjaunami ištisi krikščionių kaimai, o per paskutinius 5 metus žuvusiųjų skaičius viršijo 3 tūkstančius. Tuo tarpu Sudane iki šiol nesiliauja pilietinis karas, kuris per 35 metus nusinešė mažiausiai du milijonus krikščionių ir musulmonų gyvybių. Po Pietų Sudano krikščionių ir  animistų atskyrimo (2011 metais buvo oficialiai įformintas Pietų Sudanas) iš šiaurės buvo išvyti tūkstančiai krikščionių, kurie karo metu ten rado prieglobstį. Buvo uždarytos bažnyčios ir seminarijos, pasitraukė religinės kongregacijos. Tai tapo krikščionybės pabaiga Pietų Sudane.

„Juodojoje knygoje“ taip pat pateikiami ir konkretūs, širdį gniaužiantys liudininkų pasakojimai. 2014 m. pavasarį jauna krikščionė sudanietė Marijam Išah buvo nuteista mirties bausme dėl atsitraukimo nuo islamo tikėjimo. Jos tėvas atsisakė dukters dar ankstyvoje vaikystėje, ir ją krikščioniškoje aplinkoje išauklėjo motina etiopė. Vėliau Mirijam ištekėjo už krikščionio, tačiau ją teisė dėl to, kad ji pagal islamo įstatymą turėjo išlaikyti tėvo tikėjimą.

Taip pat visą pasaulį sujaudino pakistanietės merginos Asijos Bibi istorija. Ją apkaltino tuo, kad mergina įžeidė musulmonų pranašą, ir ją nuteisė mirti užmušant akmenimis. Mat Pakistane kovos su piktžodžiavimu įstatymas yra aktyviai naudojamas, kad būtų suvedamos sąskaitos su krikščionimis, o ir taip itin negausi gyventojų krikščionių bendruomenė būtų likviduota. Kol kas tarptautinės bendrijos reakcija šioms merginoms leido išvengti bausmės.

Tuo trapu Indijoje pagrindine grėsme tampa induistinis ekstremizmas. Krikščionių mažuma šalyje sudaro tik 2 proc. gyventojų, tačiau radikalūs „Bharatija Džanata Partijos“ (Bharatiya Janata Party) aktyvistai juos kaltina tuo, kad jie ligoninėse, mokyklose ir universitetuose, kur jų yra ypač daug, į krikščionybę atverčia induistus.

2008 metais Orisso valstijoje vyko tikri pogromai, kurių metu žuvo 500 žmonių, sužeisti buvo  tūkstančiai, o šimtai krikščioniškų bažnyčių ir mokyklų buvo sugriautos. Nuo to laiko visoje šalyje tęsiasi akcijos prieš krikščionis (išniekinamos jų kapinės, mokyklose primetami induistiniai ritualai), o paskutinius rinkimus laimėjo induistinio ekstremizmo propaguotoja „Bharatija Džanata Partija“.

„Tylos šventovės“ Kinijoje

Šiaurės Korėjoje krikščionių persekiojimo priežastis yra ne religinis nepakantumas, o valstybinis ateizmas. Krikščionis nuolat areštuoja ir sodina už grotų. Tai visiškai taip pat liečia ir Kiniją, kur politinė katalikų ir protestantų bažnyčių kontrolė darosi vis stipresnė. Dėl ideologinio krikščionybės pasipriešinimo, ji aktyviai pritraukia jaunimą, mokslininkus ir intelektualus. Fizinės ir psichologinės represijos tampa daugelio krikščioniškų bendruomenių likimu; jas stengiamasi izoliuoti nuo visuomenės ir švietimo sferų.

Kinijoje priskaičiuojama 30 milijonų krikščionių protestantų. Visi jie renkasi „namų“ bažnyčiose, kurias atidžiai stebi rėžimo policija: valdžia jas laiko potencialiais protestų židiniais ir periodiškai uždarinėja. Kalbant apie katalikus (jų yra 12-24 milijonai), jų bažnyčia yra pasidalinusi į dvi dalis. Visų pirma, šalyje yra „oficiali“ katalikų bažnyčia, kuri yra susijusi su Patriotine Kinijos katalikų asociacija. Antra, yra „slapta“ bažnyčia, kuri savo besąlygišku lyderiu (vadovu) laiko popiežių. Jai dar priklauso vyskupai ir kunigai, kuriuos uždarė į darbo stovyklas arba laiko namų arešte. Jau daugelį metų katalikų kunigų paskyrimas Kinijoje yra negailestingos Pekino kovos su Vatikanu objektas.

Vietnamo vyriausybė taip pat daro itin stiprų spaudimą katalikų ir protestantų bendrijoms, kurios yra kovos su korupcija ir policijos savivale avangarde. Represijos gali būti labai žiaurios. Pavyzdžiui, Hanojaus priemiesčio Tai Ha parapijoje nuo 2008 metų nesiliauja susirėmimai.

„Religinis valymas“

 „Juodojoje knygoje“ pateiktas labai ilgas diskriminacijos sąrašas. „Aš esu įsitikinęs, kad šiandien krikščionių persekiojimai yra didesni negu pirmaisiais Bažnyčios amžiais“, - birželio mėnesį pareiškė popiežius Pranciškus. Amerikiečių religijų reikalų ekspertas ir Boston Globe apžvalgininkas John Allen tai, kas vyksta atvirai, vadina „religiniu valymu“ ir „pasauliniu karu“ prieš krikščionis.

Visų pirma krikščionys tampa agresijos aukomis grynai dėl demografinių priežasčių: jų pasaulyje yra priskaičiuojama 2,2 milijardai prieš 1,4 milijardus musulmonų. Tačiau ten, kur jie gyvena, ypač arabų šalyse, juos prilygina Vakarams ir jiems yra primetami prisiminimai apie kolonializmą, liguista nostalgija apie islamo užkariavimus, prisiminimai apie kryžiaus žygius, apie išsivystymo politikos žlugimą. Krikščionys turi susidurti su vidiniais karais ir ekstremizmo palikimu, kas reiškia izoliaciją ir atmetimą.

Radikaliojo islamo ir Vakarų pasaulio „civilizacijų susidūrimas“ neapima visų persekiojimų sferų. Į krikščionybės išplitimą Azijoje ir Afrikoje žiūrima kaip grėsmę. Kinijoje į aktyvų evangelinių bažnyčių augimą žiūrima kaip į potencialią ardomąją veiklą, nes šalis išsiskiria tiek ekonomikos dinamiškumu, tiek ir politiniu sąstingiu. Centrinėje Afrikoje, kur krikščionių ir musulmonų praktiškai yra po lygiai, krikščionybės pakilimas sukelia nerimą dominuojančią padėtį turinčiai islamo visuomenei. Net Saudo Arabijoje krikščionių darbininkų antplūdis iš Filipinų, Pietų Korėjos bei Libano kelia įtampa tarp jų ir įsitvirtinusio ultra konservatyvaus islamo. Indijoje įtakingi nacionaliniai judėjimai krikščionybės išplitimą laiko pasikėsinimu į šalies induistinę savimonę.

Paskutiniuose „Juodosios knygos“ puslapiuose Dominikonų ordino generalinis magistras Timothy Radcliffe kalba apie globalizaciją, kuri privertė iš ištisų geografinių zonų pašalinti skurdą, bet privedė prie daugelio šalių „kultūrinio vientisumo suardymo“, išplaukiančio daugiausiai iš krikščioniškų Vakarų. Jo žodžiais tariant, islamas patraukia naujus pasekėjus tuo, kad jis nepriima „globalinės kultūros“, jos „tuštybės“, „aklų kapitalizmo jėgų, kurias sudaro niokojantis konsumerizmas ir smukusi moralė“.

Knyga nebando priversti Vakarus susigėsti dėl padarytų dalykų, o kelia klausimą, kaip tai būtų galima ištaisyti. Joje yra pažymima puiki intelektualo Régis Debray formuluotė, kuri tarptautinės bendrijos neveiklumą aiškina tuo, kad krikščionių persekiojimai yra jų matymo lauko „negyvajame kampe“: „perdaug krikščioniški“, kad sudomintų kairiuosius, ir „perdaug užsienietiški“, kad atkreiptų dešiniųjų dėmesį.

Šiandien politikams ir intelektualams reikėtų peržiūrėti savo pažiūras. Kad ir dėl paprasto padorumo bei ginant žmogaus teises.