Pradžia Atsiliepimai Administravimas

Sparnuoti žodžiai

Tavųjų rankų artuma

Romualda Adomaitytė Chabarina
2014 November 17 d.

...Kai eisiu aš per rūką – šaltą, tirštą,
Leisk, Viešpatie, tvirtai laikytis Tavo rankos.
Teneatgniauš vargų, nusivylimų šaltis mano pirštų,
Kai eisiu aš per rūką – šaltą, tirštą.

Kada palaiminimais kelias bus nusėtas,
Leisk, Viešpatie, tvirtai laikytis Tavo rankos
Ir nenurimti, neužmigti, neilsėtis,
Kada palaiminimais kelias bus nusėtas...

Jei tektų mano artimui kentėti, nusiminti,
Leisk, Viešpatie, tvirtai laikytis Tavo rankos,
Kad su Tavim galėtume jį apkabinti,
Kad mano artimui beviltiškai netektų nusiminti!

Tavųjų rankų Artuma tešildys vienišumo jausmą
Ir lyg laukų varpeliai vien Tavo meilę gaus man.

„...kai kuriomis akimirkomis didžiuotumėtės: jūsų rankos įteikia dovaną, užmauna žiedą kitam ant piršto, sutvarsto žaizdą, ruošia valgį. Bet yra ir kitokių scenų̨. Rankos, kurios daugiau ėmė nei davė̇, daugiau reikalavo nei siūlė. Kokia vis dėlto didelė rankų galia! Palikite jas nevaldomas, ir jos taps ginklais: sieks pasiglemžti valdžią, smaugs, kad išliktų, gundys savo malonumui. Tačiau sutramdykite rankas, ir jos taps malonės įrankiais – ne tik įrankiais Dievo rankose, bet paties Dievo rankomis“ (Maksas Lukado).