Pamokslai

Ką reiškia eiti siauruoju keliu?

Igor Kolgarev
2014 November 17 d.

Šventasis Raštas mums sako: „Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs vartai ir platus kelias veda į pražūtį, ir daug yra juo einančių. O ankšti vartai ir siauras kelias veda į gyvenimą, ir tik nedaugelis jį randa“ (Mt 7, 13-14).

Imant svarstyti, tampa aišku, jog siaurojo kelio priešingybė – platus kelias, kuris veda į pražūtį. Plačiuoju keliu eina nusidėjėliai, bedieviai ir atsimetėliai. O siaurasis kelias nėra kažkoks įprasto krikščionio kelio papildymas arba jo savitumas, o pats tikriausias krikščionio kelias (vaikščiojimas) Dievo akivaizdoje.

Štai siaurojo kelio esmė: „Jėzus jam atsakė: ‚Mylėk Viešpatį savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela ir visu savo protu‘. Tai pirmasis ir didžiausias įsakymas“ (Mt 22, 37-38). Pasišvęsti Kristui, visiškai atsiduoti tarnavimui Dievui, nedaryti kompromisų nuodėmės ir pavojų akivaizdoje, tikėti ne dėl „varnelės“ ir ne dėl formos, o sąžiningai, iš visos širdies – tai ir yra siaurasis kelias.

Iš tiesų, krikščionybė ir ragina eiti šiuo siauruoju keliu. Šis kelias siauras todėl, kad paprastai žmonės siekia gyvenime eiti plačiu gyvenimo keliu, leisdami sau nuodėmiauti, gailėdami savo kūno, trokšdami gyventi toli gražu nedvasingą pasaulietišką gyvenimą. Einančiam siauruoju keliu visa tai yra svetima ir nereikalinga.

Būti užtikrintam, kad esi išgelbėtas

Krikščionis turi būti tikras, kad yra išgelbėtas. Šis įsitikinimas išplaukia iš vidinio žmogaus pasikeitimo, kai jį, atgimusį iš dvasios, paliečia Šventoji Dvasia, Kuri mums pasako, kad dabar mes esame Dievo vaikai. Dėl savo išgelbėjimo mes galime būti užtikrinti remdamiesi tuo, ką Kristus atliko Golgotoje, ir šią auką mes priimame tikėjimu. „Pati Dvasia liudija mūsų dvasiai“ (Rom 8, 16), kad mes esame išgelbėti, ir šį liudijimą mes jaučiame bei įsisąmoniname.

Šventajame Rašte mes regime nuostabius ir padrąsinančius  Dievo pažadus mus saugoti ir būti su mumis, todėl mes esame užtikrinti, kad kol mes tikime Kritų ir Jo laikomės, mes esame išgelbėti, ir niekas iš išorės negali mūsų atskirti nuo Dievo meilės. Turėdami tokį tikėjimą, mes patys siekiame (veržiamės) gyventi vienybėje su Dievu, prisipildyti Šventąja Dvasia, įtikti Dievui, gyventi pagal mūsų naują šventą prigimtį, kurią mes gavome Kristuje. Gyvenimas vienybėje su Dievu, tarnavimas Jam švaria sąžine ir bus siauras, o ne platus kelias.

Krikščioniui reikia būti įsitikinusiam, kad yra išgelbėtas, žinoma, jeigu tam jis turi pagrindą, turi tikėjimą ir švarią sąžinę. Kad esme išgelbėti, galime būti tikri mūsų tikėjimo kelio pradžioje, jo viduryje ir pabaigoje. Apaštalas Paulius rašė apie save: „Aš kovojau gerą kovą, baigiau bėgimą, išlaikiau tikėjimą“ (2 Tim 4, 7). Tai jis rašė prieš savo mirtį, kai žinojo, kad jau čia, žemėje, pabaigė savo svarbiausią tarnavimą. Jeigu mes taip pat tarnausime Dievui, tai galėsime pasakyti tą patį. Tačiau įsitikinimas, kad esi išgelbėtas – tai ne tik supratimas gyvenimo pabaigoje, kai krikščionis gali pagal savo darbus „pasverti“, kur jis nueis po mirties. Tai kasdienis tikėjimas Kristumi, pasitikėjimas Juo, pasišventimas Jam, sekimas paskui Jį, netgi jei mums daug kas gyvenime ir nepasisektų.

Svarbi yra mūsų bendra kryptis ir siekis, o ne nuolatinė „nenuodėminga“ būsena, kurią pasiekti labai yra sudėtinga, jei apskritai įmanoma. Mūsų, kaip Bažnyčios narių, žemiško gyvenimo tikslas – skelbti Evangeliją tiems, kurie jos dar negirdėjo. O toliau svarbu mūsų pačių pasišventimas, apsivalymas ir mokinystė. Ir šiame kelyje mūsų laukia pralaimėjimai, liūdesys ir net nuopuoliai. Tačiau kai mes tikėjimu žvelgiame į Kristų, kai pasitikime Juo kaip vaikai, tai įveikiame šiame pasaulyje viską, tame tarpe ir savo nuodėmes.

Teisingas mokymas ir Šventojo Rašto išmanymas

Teisingas mokymas ir dvasinis gyvenimas – tai „du bėgiai“, kuriais mes keliaujame į Dievo karalystę. Jie visada yra vieningi ir papildantys vienas kitą bei vienas be kito neįsivaizduojami. „Kiekvienas, kas išpažįsta, kad Jėzus yra Dievo Sūnus, Dievas tame ir tas Dieve pasilieka“ (1 Jn 4, 15), ir „Kas sako esąs Jame, tas turi pats taip elgtis, kaip ir Jis elgiasi“ (1 Jn 2, 6).

Jei turėsime vien tikėjimą ir meilę be Šventojo Rašto mokymo, mes pasiklysime savo jausmuose ir regėjimuose, mistikoje ir velnių balsuose; mes nesurasime Kristaus. Milijonai pagonių ir ateistų nežino Šventojo Rašto, neturi tikslaus ir tikro mokymo, todėl klaidžioja ir nemato šviesos, neranda išgelbėjimo. Žmonės turi išgirsti ir suprasti Evangelijos mokymą. Apaštalas Jonas rašo: „Taip išaiškėja Dievo vaikai ir velnio vaikai: tas, kuris nevykdo teisumo, nėra iš Dievo; taip pat tas, kuris savo brolio nemyli“ (1 Jn 3, 10). Ir tame pačiame laiške jis rašo: „Kiekviena dvasia, kuri išpažįsta Jėzų Kristų kūne atėjusį, yra iš Dievo“ (1 Jn 4, 2)

Šventąjį Raštą reikia suprasti ne tik protu, bet ir siela bei dvasia. Filosofija ir logika patys savaime neišgelbsti, reikia ne tik protu suprasti tiesą, bet ir ta tiesa GYVENTI, ją praktikuoti. Kitaip tikėjimas be darbų bus negyvas (Jok 2, 26). Tik žodžiais išpažinti tiesą – tai fariziejų kelias, kelias į pražūtį. Tuo pačiu neturint orientyrų ir nesutikrinant mūsų kelio su Šventuoju Raštu, neturint kokios nors mūsų proto kontrolės ir analizės, vargu ar įmanomas mūsų išgelbėjimas, o galimybių nukrypti į visokiausias erezijas ir paklydimus - labai daug.

Kristus kiekvienam iš mūsų, kol mes esame žemėje, duoda nešti savo kryžių. Tai išmėginimai, kuriuos mes turėsime patirti žemėje, sielvartai ir net persekiojimai. Tačiau, būnant Kristuje, nešti kryžių lengva sieloje, kur yra taika ir ramybė su Dievu. „Imkite ant savęs mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes Aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. Nes mano jungas švelnus ir mano našta lengva“ (Mt 11, 29-30).

Save laikyti krikščioniu ir būti krikščioniu – didelis skirtumas. Išgelbėti bus tik tie, kurie yra atgimę iš aukšto ir kurie yra „tapę Kristaus dalininkais, - jei tik išlaikysime tvirtą pradinį pasitikėjimą iki galo“ (Hbr 3, 14). O neteisingi religiniai įsitikinimai gali mus nuvesti į pražūtį. „Paklausykime, kokią galima padaryti išvadą: bijok Dievo ir vykdyk Jo įsakymus, nes tai yra viskas kiekvienam žmogui“ (Ekl 12, 13). Gyventi įsakymais galima tik tada, kai mus pripildo Šventoji Dvasia, kai tai tampa mūsų naujo dvasinio žmogaus poreikiu. Todėl taip svarbu, pirmiau, kol mėginsime gyventi pagal įsakymus, gimti iš naujo, gauti nuodėmių atleidimą, tapti ne pagal pavadinimą, o iš tikrųjų Dievo vaiku. Tuomet daugelį dalykų, ko mes Jo paprašysime, mums atskleis pats Dievas.