Pamokslai

Atleidimo keliu

Mindaugas Sakalauskas
2014 November 10 d.

Jėzus, sakydamas, jog papiktinimai neišvengiami (Lk 17, 1) ir, jeigu jūs neatleisite žmonėms jų nusižengimų, tai ir jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų (Mt 6, 15), teigia du neabejotinus dalykus: (1) gyvenime būtinai bus skriaudų, ir (2) žūtbūt teks jas atleisti.

Tuo tarpu mes neretai tai pamirštame, esame linkę idealizuoti žmones, tikimės iš jų tik garbingumo, kilnumo, pagarbos, meilės. O kai mus papiktina, įskaudina - supykstame, užsisklendžiame širdgėloje ir nenorime atleisti. Jeigu paklausytume Viešpaties prisakymo nedelsiant sukti atleidimo keliu, išgydytume savo sužeistą sielą. Tačiau jeigu jį ignoruojame, patys savo rankomis surakiname sielą tvirtomis grandinėmis ir atiduodame neapykantos kalėjimo budeliams kankinti. Neatleisdami baisiai kenčiame, nors ir bandome pateisinti neatlaidumą. Tokių kenčiančių daugybė, o vaistas vienas - atleidimas. Į šį vaistą, turėdami įvairių išankstinių nuojautų ir supratimų, neretai žiūrime nepatikliai - labai kartus. Bet ar tikrai? Paragaukime.

Ką reiškia atleisti?

Neretai atleidimas klaidingai suprantamas kaip silpnumas, pralaimėjimas, kaltės pripažinimas, blogio įteisinimas, teisingumo paminimas, rizika tapti skriaudėjo įkaitu, primygtinis besąlyginis atvirumas ir bičiulystė su įskaudinusiuoju. Šitaip galvojant apie atleidimą, jis tikrai pasirodo karčiu vaistu, todėl neretai užsikietinama, neatleidžiama, neva demonstruojant tvirtybę, saugant savo orumą, savigarbą, teisėtai baudžiant skriaudėją, tramdant jo savivalę, auklėjant, pamokant jį. Toks nesaugumas, nerimas parodo, jog per daug laikoma savo rankose ir per mažai pasitikima Dievu.

Atleidimu viso labo sprendžiamas santykis į skriaudėją, tuo nepanaikinama jo kaltė, ji paliekama Dievo teisingam teismui. Padarytas blogis susilauks deramo atpildo, o atleisdami siekiame priimti mums bloga padariusį žmogų, išlaisvinti savo sielą nuo prieš jį sukilusių piktų jausmų. Atleidimu nėra nei pateisinama, nei dangstoma neteisybė, ji įvardinama kaip nederama ir pavedama Dievo, o kartais jau ir žmonių teismui.

Dievo žodis moko, jog tėvams leista drausminti savo vaikus, pasaulietinėms valdžioms - pikta darančius visuomenės narius, bažnyčiai - nusidedančius tikinčiuosius. Teisėtas atpildas ir atleidimas neprieštarauja vienas kitam. Jei tėvai nubaudžia vaiką, tai nereiškia, kad jie nėra atleidę - net ir atleidus, dera sudrausminti. Jeigu nukentėjusysis kreipiasi į teismą, tai nereiškia, kad jis neapkenčia kaltininko - net ir atleidus, dera ieškoti teisingumo. Jeigu Dievo žodyje sakoma nebendrauti su nepaklūstančiais apaštalų mokymui broliais, dar nereiškia, kad juos reikia laikyti priešais - dera įspėti, kad susigėstų (2 Tes 3, 14-15). Tiesiog visais atvejais svarbu žmogų atskirti nuo jo poelgio, kaip antai Jėzus savo budelių veiksmus atskyrė nuo jų pačių: Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro (Lk 23, 34). Prašydamas Tėvo jiems atleisti, parodo, jog ir pats atleido. Atleido kaip Dievo sukurtiems žmonėms, nors ir darantiems pikta.

Negebėjimas atskirti poelgio nuo žmogaus trukdo atleisti. Tokiu atveju mąstoma taip: kokie veiksmai, toks ir žmogus. Jeigu niekšiškai pasielgė, niekšas ir yra. Bet, juk jei žmogus, apgautas velnio, pasielgia velniškai, pavyzdžiui, pameluoja, jis juk netampa velniu (velnias Rašte vadinamas melo tėvu), išlieka žmogumi, išlieka jame ir dieviška. Ir jei kartą pamelavo, nebūtinai meluos ir toliau, jis gali atsisakyti to, kas velniška, ir rinktis, tai kas dieviška. Simone Pacot knygoje „Gelmių evangelizavimas“ rašo:

„Neretai mes žmogų įkaliname jo poelgyje. [...] Tuo atveju mes nepajėgsime jam atleisti. Kito žmogaus neturėtume tapatinti su tuo jo gyvenimo momentu, kai jis mus įskaudino. […] Jis nėra tai, ką yra padaręs, jis gali augti, keistis.“

Tačiau kai gelia žaizdos, verda kraujas, kunkuliuoja pyktis, nėra paprasta netapatinti žmogaus su jo veiksmais. Pykčio emocija dažnai ima viršų ir negailestingai darko skriaudėjo paveikslą mūsų akyse. Vis dėlto, kadangi atleidimas - valios aktas, sąmoningas pasirinkimas, svarbu ieškoti jėgų vėsinti įkaitusias emocijas (jos nėra geras patarėjas), ieškoti mus įskaudinusiame žmoguje įspaustų Kristaus pėdsakų. Kiekvienas žmogus jų būtinai turi. Aptikus juos, skausmas mažėja, žvilgsnis sveiksta - įžvelgus Kristų, juk Jo neniekinsi, ant Jo neširsi.

S. Pacot tęsia: „Meilė priešui nėra jausmai ar pojūčiai. Tai gilus valingas apsisprendimas ir noras paklusti Karalystės įstatymams. […] Mylėti priešą - nereiškia dalytis su juo giliausiais išgyvenimais, atverti širdį, tapti jo draugu, tai reiškia - gerbti mus įžeidusio žmogaus asmenį, pripažinti jį kaip Dievo vaiką ir priimti jo skirtingumą. […] Tai reiškia, kad mes įsipareigojame niekada blogai nekalbėti apie jo asmenį, negniuždyti jo taikliai smogiančiais žodžiais, tačiau drauge ir nesitaikstyti, nebendrininkauti su padarytu blogiu. […] Mylėti priešą - reiškia norėti jam gero, o ne pikto, pripažinti jo nešamą vaisių, jo gyvenimiškos misijos vaisingumą, drauge neprarandant įžvalgumo ir reikalingo atsargumo.“

Taigi, atleidimas įstengia pro tankiai suaustą, pilkšvą, murziną padarytos nedorybės rūbą įžvelgti prasiskverbiančius dieviško atvaizdo spindulėlius. Atleidimas labiau tiki šviesos nei tamsos pradu žmoguje, tad suteikia naują galimybę nusimesti tamsos skarmalus ir apsisiausti šviesos skraiste. Atleidimas suteikia šansą, tikėdamas didesniu dievišku, o ne demonišku potencialu žmoguje, ir, kaip giliai siekianti meilė, paskatina nusidėjusįjį keistis. Tiesa, kalbant apie laukiamus pasikeitimus, nepamirškime kantrybės. Jos labai prireiks, nes žmonės keičiasi lėtai, labai lėtai. Ne veltui Jėzus moko Petrą atleisti artimui ne iki septynių kartų, o iki septyniasdešimt septynių, tai yra tiek kartų, kiek reikės. Šito nesuprantant, atleidimas taps sąlyginiu, ribotu ir galiausiai virs neatleidimu.

Atleidimas, siekdamas skriaudėją matyti Kūrėjo akimis, sykiu turi spręsti ir patirtos žalos klausimą. Kiekviena padaryta neteisybė ją patyrusiajam atneša vienokį ar kitokį nuostolį - materialų, fizinį, moralinį, emocinį. Ir tai jau padaryta, atgal nebesugrįši ir nieko nebepakeisi. Kaip nesugrįžta iš saujos išsprūdęs žvirblis ir kaip be žymės nesuklijuosi suplėšyto popieriaus lapo, taip ir prasižengęs žmogus, kad ir kaip nuoširdžiai atgailautų, yra bejėgis atsukti laiko ir įvykių ratą atgal bei visiškai kompensuoti padarytą skriaudą. Todėl nuskriaustasis jaučiasi nepelnytai apiplėštas, kažką brangaus praradęs. Būtų nepraradęs, jei kažkas nebūtų įsibrovęs (sąmoningai ar nesąmoningai) į jo privačią erdvę. Taigi telieka vienas kelias - atleisti skriaudėjui, tiesiog atleisti. Atleidimas pripažįsta patirtą nuostolį ir prisiima jį išgyventi, ištverti, susitaiko su juo. Atleisdami atsisakome sureikšminti tai, kas patirta, kelti mus įskaudinusiam asmeniui kaltinimo bylą, formuluoti skausmo išpūstus ieškinius, vykdyti savo teisingumą, skelbti savavališkus nuosprendžius - keršyti. Atleisdami nesiimame vienam Dievui priklausančio teisėjo vaidmens, romiai keliame akis į Jį, prašydami jėgų ištverti skriaudą, neteisti skriaudėjo, vildamiesi, jog Jis įstengs tinkamai atkurti, atstatyti, kas buvo pažeista. Romus pasitikėjimas Dievu įstabiai išlaisvina ir atkuria sužeistą širdį:

Jokūbui mirus, Juozapo broliai bijojo ir kalbėjosi: „Galbūt Juozapas pradės neapkęsti mūsų ir atkeršys mums už visas piktadarystes, kurias jam padarėme.“ […] Juozapas jiems atsakė: „Nebijokite! Argi aš užimu Dievo vietą? Nors jūs man norėjote blogo, Dievas tai pavertė į gera, norėdamas įvykdyti, ką šiandien matome - išgelbėti daugybę žmonių. Todėl dabar nebijokite! Aš maitinsiu jus ir jūsų vaikus.“ Taip jis guodė ir ramino juos (Pr 50, 15. 19-21). Neįtikėtina - brolių paniekintas, išduotas, nuo tėvo namų atskirtas, į vergystę svetimšaliams parduotas Juozapas guodžia, ramina, maitina savo brolius ir jų vaikus!

Manau, jog atleidimo esmė - tai valios aktas, kuriuo siekiama skriaudėją matyti žmogumi, sukurtu pagal Dievo atvaizdą, dėl to jį pripažinti, gerbti ir vertinti, o jo padarytą skriaudą be priekaišto prisiimti ir ištverti. Kaip moko Jėzus, su tokia nuostata įmanoma iš širdies linkėti pasisekimo, melsti palaimos ir daryti gera tam, kuris prieš mus nusikalto. Žinoma, ne be Dievo Dvasios pagalbos.

Atleisti būtina, atsiprašyti svarbu

Kalbame apie atleidimą kaip apie būtinybę, o ne vieną iš galimybių, jei tik rūpi gyvenimo harmonija. Viena vienintelė negydoma nuoskauda gali apkartinti visą gyvenimą: paklaidinti dvasinėje kelionėje, laikyti mus pačius įkalintus su neatleistomis nuodėmėmis, užtraukti Dievo rūstumą, „įšaldyti“ maldas, sutrikdyti psichiką, susargdinti kūną.

Paulette Boudet knygoje „Atleidimas - gyvenimo kelias“ teigia: „Nemokėjimas atleisti yra visų sielos žaizdų priežastis, tikrasis vėžys, pasibaigiantis žmogaus apnuodijimu; […] nemokėjimas atleisti atskiria mus nuo Dievo.“

Niekur Šventajame Rašte nerasime net prielaidos ir jokio pateisinimo neatleidimui. Bet kokiomis aplinkybėmis privalu atleisti. Tik Dievas turi teisę neatleisti, mes - ne, nes Jis be nuodėmės, o mes - jomis aptekę. Turbūt todėl Jėzus toks kategoriškas, kalbėdamas apie mūsų atlaidumą. Jeigu nusidėjėlis, stovintis vien tik iš gailestingumo, negailestingai teistų kitą nusidėjėlį, būtų šiurkščiai pažeistas teisingumas:

 Kai stovite melsdamiesi, atleiskite, jei turite ką nors prieš kitus, kad ir jūsų Tėvas, kuris danguje, galėtų jums atleisti jūsų nusižengimus. Bet jeigu jūs neatleisite, nė jūsų Tėvas, kuris danguje, neatleis jūsų nusižengimų (Mk 11, 25-26). Neteiskite ir nebūsite teisiami; nesmerkite ir nebūsite pasmerkti; atleiskite, ir jums bus atleista. (Lk 6, 37). Taip ir mano dangiškasis Tėvas pasielgs su jumis [„atiduos kankintojams“ - aut. past.], jeigu kiekvienas iš širdies neatleisite savo broliui jo nusižengimų (Mt 18, 35).

Kažkas primins kitus Jėzaus žodžius: Jei tavo brolis nusideda prieš tave, sudrausk jį ir, jeigu jis atgailauja, atleisk jam. Jei jis septynis kartus per dieną tau nusidėtų ir septynis kartus kreiptųsi į tave, sakydamas: „Atgailauju“, - atleisk jam.“ (Lk 17, 3-4) - ir nurodys į atleidimui iškeltą sąlygą - skriaudėjo atgailą, be kurios tarsi būtų galima neatleisti. Vis dėlto žiūrint į kitas Rašto ištraukas, tokia sąlyga nėra keliama, todėl atleisti derėtų besąlygiškai, - nesvarbu, prašo kaltininkas atleidimo ar ne. Juolab, turint omenyje neatleidimo pasekmes, geriau ne pateisinimų jam, o išsivadavimo nuo jo ieškoti. Juk neatleisdami, labiausiai pakenkiame patys sau. Jei žmogus bent kiek save myli - sieks atleisti. Žinoma, jeigu atsiprašoma, apgailestaujama dėl padarytos skriaudos, atleisti lengviau, be to, ir tolimesnius santykius kurti paprasčiau. Priešingu atveju, net ir atleidus, santykiams šilti trukdys nepasitikėjimas, atsargumas.

Reikia pastebėti, jog ne tik atleisti būtina, bet ir atgailauti ne mažiau svarbu. „Prašydami atleidimo ne tik padedame kitam jį suteikti, bet ir įtraukiame jį į atleidimą,“ - pastebi P. Boudet. Per susitaikymą Kristus mato susitinkančias dvi širdis: viena gailisi, kita pasigaili, viena atgailauja, kita atleidžia. Viešpats moko atsiprašyti, o tai, deja, net mažiems vaikams (iš kurių Jėzus liepia mokytis) - paprastumo įsikūnijimui - būna per kietas riešutėlis. Nuoširdus „atsiprašau“, „atleisk“ neretai užstringa gomury dėl išdidumo, ambicingumo, nenoro pripažinti klydus. Tačiau tai arčiausias kelias sulaukti atleidimo, atkurti santykius. Boudet nuomone, supratus ir pripažinus kaltę, teisinga tiesiog atsiprašyti, nieko neišvedžiojant, nedangstant savęs:

 „Padarę bloga kitam, įskaudinę ar įžeidę, ir tik tada, kai jau širdis pasiruošusi, prašymas atleisti skambės keturiais žodžiais bei tam tikru elgesiu. Štai keturi žodžiai: „Prašau tavęs man atleisti.“ Jie nebeteks prasmės, jei dar ką nors pridėsime. Prašau tavęs man atleisti, bet... tu pats klydai. Tai nebe prašymas atleisti, bet kaltinimas. Prašau tavęs man atleisti, bet... tądien man nutiko tas ar anas. Tai ne prašymas atleisti, bet pasiteisinimas. Prašau tavęs man atleisti, bet... turi suprasti. Tai ne prašymas atleisti, bet ginčų pradžia.“

Atsiprašant ir atleidžiant prireikia ne mažai vidinių jėgų. Iš kur jų semtis?

Kas padės?

Jėgų atleisti ieškos tik tas, kuris tikrai nori atleisti, nes įmanoma ir nenorėti, - suprasti, kad reikia atleisti, bet nenorėti. Boudet sako: „Jeigu priešiniesi galimybei išgyti, negali būti nė kalbos apie išgijimą. Reikia trokšti, pripažinti galimybę išgyti - tik tada galima pradėti išgydomąjį darbą.“ Nenorą atleisti paprastai kursto egocentriški jausmai: susireikšminimas, savigaila, puikybė, neapykanta, pagieža, nuosavo teisingumo alkis. Dominuojant tokiems jausmams, žaizdos tik gilės ir skausmas stiprės. Reikia kažko imtis.

Jau minėta autorė pastebi: „Kai esame įžeisti, žvelgiame į save, o kuo labiau taip elgiamės, tuo mūsų žaizda gilėja. Žvelgiant į Viešpatį, problemos įgauna teisingesnes dimensijas.“ Užgauta savimeilė yra užklupta nakties, ji tūno tamsoje ir tik tamsą mato. Todėl žingsnelis link Šviesos - Kristaus - ima sklaidyti tamsą. Šaltinis, iš kurio turime semtis jėgų atleisti, yra Jėzus Kristus. Išsakykime Jam savo nenorą atleisti ir paprašykime, kad mus palydėtų atleidimo keliu. Jėzus geriausiai žino atleidimo „skonį“, tad patikimiausia kreiptis pagalbos maldos paštu šiuo adresu: Vyriausiasis Kunigas, Dangus, Malonės sostas (Hbr 4, 15-16).

Boudet pastebi: „Sutikimas, troškimas išgyti ir išgijimas vyksta kartu su malda. Išgijimas - ne kovos, net ne psichoterapijos, bet maldos vaisius. […] Ką Jėzus mums sako per maldą? Savo Žodžiu ir gyvenimu? […] Apmąstykite Evangelijoje pasakojimą apie mūsų Gelbėtojo ir Viešpaties kančią (Mk 14, 43-15, 32)  - Jo patirti pažeminimai negali nepakeisti mūsų požiūrio. Kančios kontempliacija leidžia Jėzui prasiskverbti į mūsų žaizdą, kad ir kokia ji būtų, su meile, krauju, gydančia dvasia.“

Dievo žodis mus moko: Kaip Kristus atleido, taip ir jūs atleiskite (Kol 3,13). Jeigu įsižiūrėsime į Jėzų, gilinsimės į Jo mokymą, apmąstysime Jo parodytą atleidimo pavyzdį, pripažinsime, kiek daug mums Jis atleido, prašysime Jį padėti, noras bei jėgos iš širdies atleisti aplankys ir mus. Jis padės.

Knygoje „Atleidimas - gyvenimo kelias“ paminėta vienos poros patirtis, kuria norėčiau apibendrinti šį straipsnį:

 „Ponai Berarai atleido vaikinui, 1982-iais Paryžiuje užmušusiam jų dukterį. 1984 m. teisėjui jie pasakė: „Mes esame katalikai ir negalime jam neatleisti.“ Visą laiką, kol žudikas sėdėjo kalėjime, ponas Beraras lankė jį ir padėjo studijuoti universitete, o ponia Berar palaikė jo motiną. Taip, esama atvejų, kai atleisti atrodo neįmanoma. Tačiau nėra neįmanomų dalykų, kai keliauji kartu su Viešpačiu.“

Tenka pripažinti, jog atleidimo „vaistas“ išties kartokas, bet ko norėti iš vaistų... Turbūt svarbiau, kad siela gytų ir linksmėtų, negu, bodintis kartumo, kaulai džiūtų... Sveikatos Jūsų sielai!

www.btz.lt