Pamokslai

Aš renkuosi Jėzų!

Oleg Zamurujev
2014 October 14 d.

Pagal amerikiečių sociologų tyrimus, krikščionybė išlieka pati skaitlingiausia planetos religija. Pasaulyje priskaičiuojama apie 2,1 mlrd krikščionių. Iš visų pasaulio religijų tik krikščionybė turi visas geriausias savybes, nes jas tiesiogiai paveldėjo iš Kristaus. Ar ne dėl to pastaruoju metu krikščionybė yra labiausiai persekiojama?

Šie faktai publikuojami 2009 metų ataskaitoje, kurią parengė organizacijos „Vargstanti Bažnyčia“ pagrindinis biuras. Beveik 80 proc. visų dėl religijos pasaulyje vykstančių persekiojimų (nepriklausomai nuo denominacijos) tenka krikščionybei. „Jei persekiojo mane, tai ir jus persekios“, - mus perspėja Kristus (Jn 15, 20). Tamsa priešinasi šviesai. Tačiau anksčiau ar vėliau šviesa pasiekia visus planetos kampelius. Kiekvienas gyvenantis žemėje išgirs žinią apie Gelbėtoją: „Ir bus paskelbta ši karalystės Evangelija visame pasaulyje paliudyti visoms tautoms“ (Mt 24, 14).

Kas žmogų patraukia prie Jėzaus? Kodėl, nepaisant net persekiojimų, šimtai milijonų žmonių Jį seka?

Brangūs broliai ir seserys, draugai, mes su jumis gimėme po laiminga žvaigžde. Ši žvaigždė sužibo prieš 2000 metų virš Betliejaus, tačiau jos šviesos spindesys iki šiol apšviečia visą pasaulį, pasiekdamas pačius tolimiausius planetos kampelius, apšviesdamas tamsuoliškumo ir blogio tamsą. Jis prasiskverbia pro visas sienas, uždaras teritorijas, kalėjimų kameras, jis prasiskverbia į pačias žiauriausias ir labiausiai nuodėmės sužalotas širdis. Ši Žvaigždė – Jėzus Kristus, Rytinė ir Aušrinė Žvaigždė: „Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ateinantį į šį pasaulį“ (Jn 1, 9).

Mes esame laimingi žmonės, Dangiškojo Tėvo vaikai, „ ‚išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, ypatingi žmonės, kad skelbtume dorybes‘ To, kuris pašaukė jus iš tamsybių į savo nuostabią šviesą“ (1 Pt 2, 9). Mes esame pašaukti skelbti mūsų nuostabaus Gelbėtojo tobulybę, ir mes šiam pasauliui turime, ką pasakyti.

Visais laikais ir visame pasaulyje krikščionybė yra ir bus pati doriausia, pažangiausia, moraliausia, moksliškiausia, labiausiai mylinti, gailestingiausia, romiausia ir kurianti jėga, nes savo pradžią ji gavo iš Kristaus, Dievo Avinėlio be ydos ir dėmės (1 Pt 1, 19). Trumpame straipsnyje neįmanoma aprašyti visų krikščionybės dorybių, todėl mes apsistosime tik prie kai kurių charakteringų krikščioniškų dvasinių vertybių.

Aš manau, kad pats ryškiausias ir brangiausias mūsų Gelbėtojo erškėčių vainiko deimantas yra Meilė! Meilė krikščionybėje nėra iš kažkur paimta moralės kategorija. Tai brangakmenis, nušlifuotas mūsų Gelbėtojo kryžiaus kentėjimų. Meilė yra Jo esmė, Jo vizitinė kortelė, tai lobis, dėl kurio mes atsivertėme ir priėmėme malonę po malonės!

Iš visų religijų krikščionybė yra labiausiai mylinti

Mes sakome „Dievas yra meilė!“, ir žmogiška širdis, kuri yra išbadėjusi tyrų, šviesių, nuoširdžių ir patikimų santykių, džiugiai suvirpa. Žmonės pavargo nuo vienatvės. Jie vieniši savo namuose, savo šeimoje, darbe, vieniši tarp draugų, dažnai užmiršti ir palikti giminių ir artimųjų. Žmogus yra vienišas tarp daugybės jį supančių žmonių. Kovoje dėl vietos po saule, žmogus yra nustumiamas į šalį, į gyvenimo kelkraštį; jį žemina, apgaudinėja, apvagia, ir jis, visų atstumtas, vienas mėgina pasipriešinti šio pasaulio spaudimui, vis žemiau ir žemiau palinkdamas nuo problemų naštos, dažnai tiesiog vilkdamas savo apgailėtiną egzistenciją.

Žmonės ieško palaikymo, jie nori būti suprasti, priimti, mylimi, ir niekas negali patenkinti svarbiausio sielos poreikio – meilės ir tarpusavio supratimo poreikio. Tiktai Kristus, kurio balsas skamba visoje planetoje, kviesdamas kiekvieną sako: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, ir Aš jus atgaivinsiu“ (Mt 11, 28). Ateikite pas Mane visi, kurie esate engiami, pažeminti, atstumti, Aš paguosiu. Aš jus myliu! Jūs esate Man reikalingi! Ir tuo pasireiškia tikroji Meilė, „Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 16).

Jėzus dėl savo Meilės žmogui užžengė ant kryžiaus, priėmė mirtį ir kentėjimus už mus, nusidėjėlius, kad mes turėtume gyvenimą. Tūkstančiai mūsų brolių ir seserų, parodydami Kristaus Meilę, ėjo ant laužų ir liūtams į nasrus, buvo siunčiami į kalėjimus ir lagerius, savo karštomis širdimis trypė amžiną Šiaurės įšalą, tačiau Meilė nepražuvo, ji atsilaikė ir nugalėjo!

Antrasis brangakmenis Gelbėtojo erškėčių vainike - gailestingumas

Gailestingumas – tai meilės apraiškos veiksmuose. Dievas paskelbė: „Gailestingumas triumfuoja prieš teismą“ (Jok 2, 13), t.y. gailestingumas yra aukštesnis už teismą, yra aukščiau įstatymo, aukščiau teisingumo! Ir jeigu pagal įstatymą kiekvienas iš mūsų nusipelnė amžinų kančių, tai dėl savo gailestingumo Dievas Kristuje Jėzuje parodo mums išgelbėjimą, nuprausia ir apvalo, vadina mus savo mylimaisiais sūnumis, padaro visų savo pažadų paveldėtojais.

Parašyta: „Aš būsiu gailestingas dėl jų neteisumo ir jų nuodėmių bei nedorybių daugiau nebeprisiminsiu“ (Hbr 8, 1); „Aš neberūstausiu, nes esu gailestingas, nepyksiu ant jūsų amžinai“ (Jer 3, 12); „Viešpats yra maloningas, užjaučiantis, lėtas pykti ir didžiai gailestingas“ (Ps 145, 5). Apie Jo gailestingumą galima kalbėti be galo. Milijonai nusidėjėlių ateina pas Jį žinodami, kad bus priimti, kad jiems bus atleista ir jų bus pasigailėta. Jėzus ir mus moko būti gailestingais, sakydamas: „Palaiminti gailestingieji, nes jie susilauks gailestingumo“ (Mt 5, 7). Iš čia ir kilo skatinantys atleisti nuostabūs maldos žodžiai: „ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“ (Mt 6, 12)! Gailestingumas yra krikščioniškas bruožas!

Dar vienas krikščionybės bruožas - pasiaukojimas

Kur, kokios religijos dievas, pamilęs pasaulį, atidavė savo sūnų kentėti ir mirti? Koks dievas savo asmeniniu pavyzdžiu įrodė, kad „Niekas neturi didesnės meilės, kaip tas, kuris savo gyvybę už draugus atiduoda“ (Jn 15, 12-13)? Kur, kokioje pasaulio religijoje, jos įkūrėjas padarė ką nors panašaus dėl išgelbėjimo tų, kurie pasirinks tikėjimo kelią ir seks paskui jį?

Raktiniai mūsų Gelbėtojo lūpų žodžiai visuomet buvo: „parduok“, „išdalink“, „atmesk“, „imk savo kryžių ir sek Mane!“. Jis mums pasakė: „Parduokite, palikite viską..., nesilaikykite įsikibę šio nuodėmingo pasaulio, neskleiskite pykčio, nekraukite lobių žemėje, o rinkite juos danguje, kur vagis neprisikas ir kandis nesukapos“. Dar daugiau, norint priklausyti Jėzui, būtina atmesti ne tik pasaulį, bet ir patį save paaukoti kaip gyvąją auką, šventą, palaimintą protingam tarnavimui, viską mesti po kojomis ir numirti, kad išgelbėtos sielos vėl sužaliuoti Kristui!

Argi pasaulyje dar yra tokia religija, kur milijonai pasekėjų ne tik savęs išsižadėtų, bet ir savo noru atiduotų gyvenimus, kad paskelbtų Gerąją Naujieną žūstančiam dėl savo nuodėmių pasauliui?

Krikščionybė įtvirtina aukščiausius dorovės standartus

Nė viena pasaulio religija nepasiekė tokių aukštų moralės standartų. Tai žmonių dorybės: gailestingumas, romumas, nuolankumas, klusnumas, nesavanaudiškumas... „O Aš jums sakau: nesipriešinkite piktam, bet, jei kas tave muštų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą. Jei kas nori su tavim bylinėtis ir paimti tavo tuniką, atiduok jam ir apsiaustą. Jei kas verstų tave nueiti mylią, nueik su juo dvi. Prašančiam duok ir nuo norinčio iš tavęs pasiskolinti nenusigręžk“ (Mt 5, 39-42).

Kokioje dar pasaulio religijoje jos dievas kentėjo, buvo nukryžiuotas už savo nuodėmingą kūrinį, norėdamas jį išlaisvinti iš negandų, ligų ir teisingos bausmės už nuodėmę?

Tik mūsų nuostabusis Gelbėtojas „Tikrai jis nešė mūsų negalias ir sau pasiėmė mūsų skausmus. O mes laikėme jį nubaustu, Dievo ištiktu ir pažemintu. Jis sužeistas už mūsų kaltes ir sumuštas už mūsų nuodėmes. Bausmė dėl mūsų ramybės krito ant jo; jo žaizdomis esame išgydyti. Mes buvome paklydę kaip avys, kiekvienas ėjome savo keliu. Bet Viešpats uždėjo ant jo visus mūsų nusikaltimus“ (Iz 53, 4-6). Ir šiandien Jėzus kaip gerasis Ganytojas eina kaimenės priekyje, nešdamas ant rankų nusilpusius, sutvirtindamas silpnuosius, patepdamas aliejumi sužeistuosius, gydydamas ligonius. Ir tai dar toli gražu ne viskas! Viešpats su dieviškąja Meile atsiklaupia prieš nusidėjusį kūrinį ir nuplauna mums, savo mokiniams, kojas. Ar kokia nors religija turi tokį Dievą?

Tik krikščionybė dovanoja žmogui dvasinį atgimimą iš mirtinos, žemiškos ir laikinos būties į gyvą, dangišką ir amžiną. Jau čia, šioje žemėje, krikščionys gauna dangišką esmę ir galimybę gyventi aktyvų dvasinį gyvenimą, augti jame, tvirtėti ir, mūsų Viešpačiui vadovaujant, kovoti dvasinę kovą. Gyvas tikėjimas Gyvuoju Dievu laužo visus stereotipus, nušluoja visas kliūtis, atveria naujus dangiškus horizontus, kurie, dar prieš ateinant Kristui į žemę, buvo nematomi nuodėmingai žmonijai.

Tik krikščionybėje yra tokie glaudūs žmogaus santykiai su Dievu

Jis mus vadina mylimais draugais, broliais, vaikais: „Jau nebevadinu jūsų tarnais, nes tarnas nežino, ką veikia jo šeimininkas. Jus Aš draugais vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką iš Tėvo girdėjau“ (Jn 15,15); „Visiems, kurie Jį priėmė, Jis davė galią tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki Jo vardą“ (Jn 1, 12).

Ant kokio dar dievo krūtinės gali išsiverkti sielvartaujanti siela? Pas kokį dievą žmogus gali ateiti toks, koks jis yra: nuodėmingas, nelaimingas ir kad jam būtų atleista, kad jis būtų apipraustas, apvalytas ir priimtas? Koks dar dievas pasakė nusidėjėliui: „Atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį. Užmaukite jam ant piršto žiedą, apaukite kojas!“ (...) „Nes šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado“ (Lk 15, 22-24).

Tik Kristuje Dievas begalo pamilo mus! Ir tik krikščionybėje Dievas atidavė Save žmogui. Mes sakome: „Mano Tėve! Mano Viešpatie! Gelbėtojau!“, įdėdami į šiuos žodžius visą išsiilgusios širdies meilę. Kas dar gali būti artimesnis išgelbėto nusidėjėlio širdžiai? Jėzus kartu su mumis džiaugiasi ir kenčia, meldžiasi ir gieda, sielvartauja ir parodo gailestingumą. „Aš atėjau, kad jie turėtų gyvenimą, - kad apsčiai jo turėtų“ (Jn 10, 10).

Ar yra dar toks Dievas, kuris visiškai priklausytų savo žmonėms?

Krikščionybė – pati džiaugsmingiausia, kūrybingiausia ir labiausiai savo Kūrėją bei Gelbėtoją šlovinanti religija

Kiek psalmių, kiek giesmių, himnų ir eilėraščių išplaukia iš išgelbėtų ir mylinčių širdžių. Ir ne tik danguje, bet ir žemėje tūkstančiai chorų šlovina Viešpatį. Ir kiekviena išgelbėta siela gieda Jam „Aleliuja“! Žmogus, gyvenantis bedievystės tamsoje, negali šlovinti Viešpaties, jis nežino savo egzistavimo žemėje tikslo, nei prasmės ir todėl dažnai nusileidžia iki primityvaus gyvuliško būvio. Koks baisus yra toks tuščias, betikslis egzistavimas!

Ir tiktai krikščionybė atveria žmogui dangų ir dovanoja visaverčio gyvenimo džiaugsmą. Tiktai krikščionybėje žmogus įgyja visišką laisvę nuo nuodėmės ir nuostabią galimybę pradėti gyvenimą iš naujo, nuo švaraus lapo. Tik ji atskleidžia jo egzistavimo tikslą ir prasmę ir suteikia realią galimybę jau čia, žemėje, pasiekti tobulybę ir tapti panašiu į savo Gelbėtoją. Nuo tokio didingo tikslo net užgniaužia kvapą!

Krikščionybė – pati taikiausia pasaulio religija!

Evangelijoje pagal Matą parašyta: „O Aš jums sakau: mylėkite savo priešus, laiminkite jus keikiančius, darykite gera tiems, kurie nekenčia jūsų, ir melskitės už savo skriaudėjus ir persekiotojus, kad būtumėte vaikai savo Tėvo, kuris danguje“ (Mt 5, 44-45).

Koks dievas moko mokinius mylėti savo priešus, sakydamas: „Todėl, jei tavo priešininkas alkanas, pavalgydink jį, jei trokšta, pagirdyk jį.“ (Rom 12, 20)? „Siekite santaikos su visais, siekite šventumo“ (Hbr 12, 14). Šiam pasauliui labiau patinka principas: „akis už akį, dantis už dantį, kraujas už kraują, mirtis už mirtį...“

Ir tik Jėzus mokė: „Pamilk, pamilk savo priešą! Net jei labai skaudu - pamilk!“ Net jeigu viskas tavo sieloje sukyla - pamilk! Tad būkite jūsų Dangiškojo Tėvo sūnumis!“

Tik krikščionybė garantuoja žmogui amžinybę!

Nė viena pasaulio religija, nė vienas jos įkūrėjas negarantuoja nusidėjėliui amžinojo gyvenimo. Ir tik Kristus skelbia visam pasauliui Gerąją išgelbėjimo žinią, sakydamas: „Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, nemirs per amžius“ (Jn 11, 26); „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“ (Jn 14, 6). Be Kristaus nėra išgelbėjimo ir nėra atgimimo! Jėzus asmeniškai dalyvauja kiekvienos sielos gelbėjime, mūsų ieškodamas klampiose pelkėse ir giliuose grioviuose. „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas mano žodžių klauso ir mane atsiuntusį tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą ir nepateks į teismą, nes iš mirties yra perėjęs į gyvenimą“ (Jn 5, 24). Ir dar: „Kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties vardo, bus išgelbėtas“ (Rom 10, 13). Ne galbūt išgelbėtas, o gal ir ne, o bus išgelbėtas!

Paklauskite Budos, Konfucijaus arba Mahometo pasekėjų, ar jie yra išgelbėti? Ir jie niūriai nuleis galvą! O mums visa tai Dievas atskleidė per mumyse gyvenančią Šventąją Dvasią.

Krikščionybė priėmė iš Kristaus ir savyje įkūnijo pačius aukščiausius dvasinius principus ir dorovės standartus. Visos pačios aukščiausios moralės vertybės, kuriomis šiandien vadovaujasi pasaulis, yra paimtos iš krikščionybės. Ir tos šalys, kur visuomenė priima tokius aukštus krikščioniškus standartus, jais vadovaujasi ir juos išpildo, nuolat klesti ne tik ekonomiškai, bet ir visuomeniniame bei kultūriniame gyvenime. O tos šalys, kur žmonės atsitraukė nuo Viešpaties nustatytų moralės normų, degraduoja, ritasi į nedorą gyvenimą, stabmeldystę ir, užtraukdami ant savęs Dievo pyktį, palaipsniu išnyksta nuo žemės paviršiaus.

Draugai! Mes su jumis esame Kristaus atstovai, krikščionybės, pasaulyje pačios galingiausios, tobuliausios, pažangiausios, moksliškiausios, žmogiškiausios, mylinčios, gailestingos ir teigiančios gyvenimą religijos atstovai!

Mes esame gyvi Gyvojo Dievo atstovai, Jo geras kvapas, „išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, ypatingi žmonės, kad skelbtumėte dorybes To, kuris pašaukė jus iš tamsybių į savo nuostabią šviesą“ (1 Pt 2, 9).

Mes turime ką skelbti! Mes turime, Ką mylėti, paskui Ką eiti, Ką sekti! Krikščionybė – tai Kristus visame savo grožyje, romume, nuolankume, paklusnume, gailestingume ir meilėje! Ir aš esu tikras, kad mes galime Jį skelbti visu savo gyvenimu!

Tačiau, deja, mums dažnai tenka matyti bejėgišką, sukaustytą religinėmis pinklėmis, smulkmenišką, neįdomią ir nepatrauklią krikščionybę, kuri, greičiau, nuo savęs atstumia žmones negu juos pritraukia.

Draugai, visa savo esybe skatinu jus, pajuskite visą mūsų tikėjimo plotį, visą aukštį ir gylį. Išmokite mylėti Kristų taip, kad išsižadėtumėte savęs, atmestumėte pasaulį ir visa, kas pasaulyje, kad priklausytumėte tik mūsų nuostabiam Gelbėtojui. Išmokite mylėti brolius ir seseris. Išmokite vaikščioti šioje žemėje pakėlę galvas, kaip ir priklauso karališkai kunigystei. Išmokite būti kilnūs, džiaugsmingi. Kvėpuokite laisve ir meile. Ir tuomet mūsų galinga, gelbėjanti, gydanti širdis – Krikščionybė didžiąja raude - patrauks prie savęs daugelį pasekėjų. Ji visuomet, visur ir visokioms aplinkybėms duos nuostabių vaisių.

Gyvasis tikėjimas yra užkrečiamas! Pasaulyje žmonės pavargo nuo melo, tuštybės ir pilkumos, jiems pagaliau norisi kažko didingo, galingo, tikro, galinčio įkvėpti gyvenimą, dovanoti prasmę, pripildyti gyvenimą nauju turiniu! Ir aš esu tikras, kad mes galime jiems tai duoti!

„Dėl to aš klaupiuosi prieš mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvą, iš kurio visa šeima danguje ir žemėje turi vardą, kad iš savo šlovės turtų duotų jums sustiprėti Jo jėga per Dvasią vidiniame žmoguje, kad Kristus per tikėjimą gyventų jūsų širdyse ir jūs, įsišakniję ir įsitvirtinę meilėje, galėtumėte suvokti kartu su visais šventaisiais, koks yra plotis, ir ilgis, ir gylis, ir aukštis, ir pažinti Kristaus meilę, kuri pranoksta pažinimą, kad būtumėte pripildyti visos Dievo pilnatvės. O Tam, kuris savo jėga, veikiančia mumyse, gali padaryti nepalyginamai daugiau, negu mes prašome ar suprantame, Jam tebūna šlovė bažnyčioje Kristuje Jėzuje per visas kartas amžių amžiais! Amen (Ef 3, 14–21).