Straipsniai

Arti prie kryžiaus, bet toli nuo Kristaus

Lilija Pogorelaja
2014 October 07 d.

Daugelis krikščionių dažnai labiau vertina žemiškus dalykus ir, būdami prie Kryžiaus, visai netrokšta būti artimesni Kristui. Ar galima lankytis bažnyčioje, būti „popieriniu“ jos nariu ir kartu būti nugalėtam žemiškų dalykų? Širdyje ir darbuose būti artimam bažnyčiai, tačiau nebūti jos dalimi?

Mokiniai paliko Jį vieną

Paskutinė savaitė prieš nukryžiavimą. Kristui tai buvo savaitė, kupina „paskutinį kartą“ atliktų darbų. Paskutinis apsilankymas šventykloje, paskutinis pamokslas, paskutinė vakarienė... Ir, pagaliau, pati emocingiausia tos savaitės valanda – paskutinė malda.

Sodas pilnas šešėlių. Susiraizgę ir kreivi alyvmedžių kamienai ir šakos. Išsilenkę medžiai tiesiasi į dangų, šaknimis įsiskverbdami į akmenuotą gruntą.

Jėzus čia, sode, ant žemės. Išliedamas maldą Jis klūpo permirkusiais nuo prakaito drabužiais. Drėgni plaukai prilipę prie šlapios kaktos. Jis kenčia.

Tuo tarpu medžių tankmėje girdisi kažkoks garsas. Tai miegančiojo šnopavimas, knarkimas. Kristus žvelgia į sodo gilumą, kur yra jo patys brangiausi draugai - jie miega atsirėmę į storus medžių kamienus. Jų nejaudina Jo malda. Jiems nekelia nerimo Jo kančios. Jie pavargo.

Jis atsistoja, praeina medžių šešėliais ir atsisėda prieš juos. Jis prašo paprasčiausiai pabudėti su Juo. Visatos Viešpats nenori likti vienas.

Evangelistas Matas 26 skyriuje rašo, kad Jėzus savo mokinių prašė tris kartus: „Budėkite ir melskitės...“ . Viešpats norėjo, kad mokiniai taip pat dalyvautų šioje kovoje, kad jie suprastų, kas Jį jaudina, kad jie išgirstų Jo prašymus Tėvui, kad dalyvautų Jo sielvarte. Tačiau tris kartus priėjęs prie jų, Jėzus vėl rasdavo juos miegančius. O tokioje būklėje mokiniai negalėjo nieko pamatyti arba išgirsti. Tuo metu, kai jų geriausias Draugas stojo į mūšį, jie paliko Jį vieną.

Kristus pažįsta Jam atsidavusius

Labai lengva priimti Jėzaus palaiminimus: Jo beribę meilę, nuodėmių atleidimą, amžinojo gyvenimo dovaną, malonę, Žodį, kuris numalšina troškulį ir badą, palikimą danguje, laisvę per Kristaus Kraują, gerovę, laimingą šeimą. Kaip džiugu suvokti, jog mes esame Jo nuostabūs kūriniai, kuriuos Jis išrinko prieš pasaulio sukūrimą, kad būtume šventi ir mylėtume. Kaip puiku turėti tokį Draugą kaip Jėzus! Prašant pagalbos ir paguodos visuomet galima ateiti pas Jėzų Jis pasiruošęs ant savo pečių paimti visas mūsų naštas.

Tačiau kaip tu elgiesi kai tavo Draugas kariauja? Užsirakini, įlendi į tolimą kampą, užsiverti problemomis, kad, kai Jis ateis tavęs kviesti, galėtum atsakyti: „Ne, aš negaliu...“, „Tiktai ne šiandien...“, „Eik pats vienas...“ Jėzus kiekvieną minutę kariauja su milijonų žmonių nuodėmėmis ir mirtimi. Jo širdis plyšta iš skausmo ir neaprėpiamos meilės jiems. Jis turi aštrų kalaviją ir Nugalėtojo vėliavą, tačiau Jam reikalingos ištikimos rankos, kurioms Jis galėtų tai perduoti. Jam ne vis vien, kai tu Jam sakai: „Šis karas manęs neliečia. Tegul visi šie žmonės eina pragaran. Jie vis tiek nėra verti Tavo meilės. Aš netikiu jų išgelbėjimu. Man gera šiame jaukiame pasaulėlyje, kurį Tu man sukūrei“.

Karalius Dovydas buvo vienas iš pačių galingiausių ir labiausiai palaimintų karalių žemėje. Tačiau net ir jo gyvenime buvo laikas, kai jam reikėjo pagalbos. Dovydui šis laikas buvo ypač liūdnas ir sielvartingas: stodami su juo į kovą jį išdavė tikras jo sūnus Abšalomas ir artimiausias draugas Ahitofelis. Tie, kuriais jis pasitikėjo, dabar ieškojo jo mirties. Dovydo gyvybei grėsė pavojus. Tai buvo laikas, kai jam, karaliui, nebuvo vietos Jeruzalėje, kai visi jo žmonės, apgauti Abšalomo, nusisuko nuo jo. Jis, galingas Izraelio karalius, buvo persekiojamas ir patyrė sielvartą, šaltį ir badą. Dabar jis nebeturėjo turtų, aukštos visuomeninės padėties, autoriteto. Jis nieko negalėjo duoti savo tarnams. Tačiau tai jam buvo ir auksinis laikas, kad sužinotų, kas yra jo tikrieji draugai.

Kas gi buvo ištikimas Dovydui, kai jis prarado viską? Kas buvo jam atsidavęs, kai visiems žmonėms matant, likti jam atsidavusiu reiškė mirtį? Juk tuomet bet kuriam, kuris ištikimai sekė paskui jį, reikėjo būti pasiruošusiam atiduoti viską, neturint vilties kažką už tai gauti. Tuomet „karaliaus tarnai sakė karaliui: ‚Štai tavo tarnai vykdys visa, ką karalius sakys‘ “ (2 Sam 15, 15). Tarp jų buvo ir svetimšalis Itajus. Jis pabėgo nuo savo tautos žmonių, ir Dovydas savo namuose suteikė jam prieglobstį. Jis galėjo laisvai grįžti pas saviškius arba net prisidėti prie Abšalomo, tačiau Itajus mylėjo Dovydą, todėl jis atsakė: „Kaip Viešpats gyvas ir mano valdovas karalius gyvas! Kur bus mano karalius, mirtyje ar gyvenime, ten bus ir jo tarnas“ (2 Sam 15, 21).

Kai tu esi laimingas, kai turi daug valdžios, atrodo, jog turi labai daug draugų. Tačiau negali žinoti,  ką jie tau jaučia savo širdyje. Tačiau kai tu šio pasaulio akyse esi niekas, kai tave persekioja ir nekenčia, viskas iš karto atsistoja į savo vietas. Tuomet supranti, kas yra tau atsidavęs. Ne tavo turtui, ne tavo šlovei, ne tavo valdžiai, bet paprasčiausiai tau kaip žmogui.

Broliai, mes esame reikalingi Jėzui ne tik tuomet, kai Jis yra didis ir galingas. Ne tik tuomet, kai Jis gali mus apdovanoti didžiais turtais ir išpildyti mūsų širdies troškimus. Mes Jėzui reikalingi tada, kai Jį persekioja, kai Jį atstumia, kai Jis yra užmirštas. Mes Jam reikalingi tuomet, kai milijardai žmonių kala vinis į Jo rankas ir kojas.

Tavo geriausias Draugas kariauja. Ar ir tu stosi į mūšį, kad Jį palaikytum? Krikščionio gyvenimas – tai ne vien plakta išgelbėjimo grietinėlė, amžinojo gyvenimo vanilinis kremas ir pikantiški palaiminimų cukatai. Krikščionio gyvenimas – tai Kristaus kūnas, kuris buvo laužomas už visos žmonijos nuodėmes ir Jo Kraujas, kuris buvo pralietas dėl to, kad būtų nuplauta kiekviena mūsų nuodėmė.

Ką reiškia „gyventi su Dievu“?

Jėzus mokė: „Aš jums tai kalbėjau, kad manyje turėtumėte ramybę. Pasaulyje jūs turėsite priespaudą, bet būkite drąsūs: Aš nugalėjau pasaulį!“ (Jn 16, 33).

Sutikite, mes retai susimąstome, ką reiškia „būti su Dievu“ ir kokia yra viso to kaina. Mes verčiau pasirenkame būti greta Kristaus ir naudotis jo gėrybėmis, negu su Juo kentėti. Tai man primena kryžiaus papėdėje įvykusią istoriją. Romos kareiviai sustojo ratu ir žvelgė žemyn. „Nusikaltėlis“ jau ant kryžiaus. Mesdami kauliukus, jie lošė iš Jo rūbų. Pasisavino viską – Kristaus tuniką, apsiaustą, sandalus.

Man visuomet įdomu, kaip ši scena atrodė Jėzui. Apie ką žiūrėdamas žemyn Jis galvojo, kai žemiau Jo kruvinų kojų susirinkę kareiviai metė burtą? Kokie buvo Jo jausmai? Ką Jis patyrė? Jis, tikriausiai, buvo nustebintas. Šie kareiviai tapo paties nepaprasčiausio pasaulyje įvykio liudininkais, o jie to net nežinojo! Jiems tai buvo dar vienas penktadienis, o Jėzus – dar vienas nusikaltėlis.

Kareiviai meta burtą. Jų galvos nuleistos. Jų akys žiūri žemyn. Kryžius su nukryžiuotuoju užmirštas.

Simbolinė scena, juk taip? Nenoromis pagalvoji apie save, apie kitus tikinčiuosius, kurie pretenduoja į Kryžiaus palikimą.

Aš manau, kad mes daug kur esame panašūs į tuos kareivius. Mes taip pat Kryžiaus papėdėje žaidžiame žaidimus. Mes kovojame už visuomeninę padėtį. Teisiame ir smerkiame. Konkuruojame. Parodome egoizmą. Giriamės dėl asmeninių pasiekimų. Sėdėdami bažnyčioje ir būdami greta Kristaus, mes paprasčiausiai Jį saugojame nuo kitų, ginčijamės dėl Jo Žodžio ir dalijamės tuo, kas priklauso tik Jam. Biblija sako: „Šimtininkas ir kiti su juo saugoję Jėzų, pamatę žemės drebėjimą ir visą kas dėjosi, labai išsigando ir sakė: ‚tikrai šitas buvo Dievo Sūnys!‘ “ (Mt 27, 54). Mes taip pat tikrai pripažįstame Kristų kaip Dievo Sūnų, tačiau ar mes ir toliau sekame Jį, dalyvaudami Jo kentėjimuose? Deja, mes labai dažnai panašūs į anuos kareivius: esame arti medinio kryžiaus ir toli nuo už mus ant jo pralieto Kristaus Kraujo.

Mielieji, noriu tikėti, jog su jumis yra kitaip. Tačiau vis dėlto peržiūrėkime mūsų santykius su Kristumi. Ar iš tikrųjų mes esame viena su Juo? Būti greta Kristaus ir būti viena su Juo – tai toli gražu ne tas pats.

Mes dažnai giedame: „Viešpatie, prie Tavęs eisiu arčiau, nors ir per kryžių tik kilsiu aukščiau.
Mano giesmė skambės: Dieve, arčiau Tavęs, Viešpatie, prie Tavęs, eisiu arčiau.“
            
Mes tariame šiuos žodžius, bet ar susimąstome apie jų gilią prasmę? Ar mes iš tiesų esame pasirengę kryžiumi ir sielvartais pakilti prie Kristaus?

Šiandien daugelis skelbia gerovę. Šie pamokslininkai sako: „Tikinčiųjų gyvenimas turi skirtis nuo netikinčiųjų gyvenimo, nes kaip kitaip parodyti, kad mūsų Dievas yra Gyvas ir dar nepaseno? Jeigu jūs susitaikote su tuo, kad turite problemų, su tuo, kad turite mažai pinigų, jūs esate šilti krikščionys. Jėzus šią žemę užkariavo mums“.

Nejaugi kai kurie krikščionys ir iš tiesų taip priartėjo prie žemiškų dalykų? Juk Raštas mums kalba apie kitką, apie tai, kad Dievas mums užkariavo dangų, o ne žemę. Aš visada galvojau kaip tik apie tai, jog mes gyvename dangiškais, o ne žemiškais dalykais. Tuo mes ir turime skirtis nuo netikinčiųjų. Tačiau vėliau, analizuodama daugelio krikščionių gyvenimą, aš supratau, kad jie iš tiesų žemiškus dalykus vertina labiau už dangiškus ir sėdėdami prie Kryžiaus visai nenori būti arčiau Kristaus. Galbūt jūs ir nenorite to pripažinti, tačiau yra faktas, jog galima lankytis bažnyčioje, būti „popieriniais“ jos nariais ir tuo pačiu metu būti nugalėtiems žemiškų dalykų; širdimi ir darbais artėti prie bažnyčios, bet nebūti jos dalimi. Prisiminkime Judą. Jis buvo vienas iš 12 išrinktųjų Kristaus mokinių, klausėsi Jo pamokslų, matė Jo stebuklus, dar daugiau – dalyvavo su Jėzumi Vakarienėje, tačiau negalėjo išsilaikyti prieš žemiškuosius turtus ir gundymo valandą išdavė Kristų. Kūnu jis buvo greta Kristaus, tačiau širdimi nebuvo viena su Juo.

Ką reiškia būti viena su Kristumi?

Apaštalas Jonas rašo: „Kas laikosi Jo įsakymų, pasilieka Jame ir Jis tame“; Kiekvienas, kas išpažįsta, kad Jėzus yra Dievo Sūnus, Dievas tame ir tas Dieve pasilieka“; „Dievas yra meilė, ir kas pasilieka meilėje, tas pasilieka Dieve, ir Dievas jame“ (1 Jn 4, 15-16). O Jėzus apie mūsų vienybę su Juo sako: „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir Aš jame“ (Jn 6, 56).

Tai ką reiškia šios eilutės? Kokia jų prasmė?

Komentuodamas paskutinę paminėtą eilutę William Barckley rašo: „Sakydamas, jog mes turime valgyti Jo Kūną ir gerti Jo Kraują, Jėzus turėjo galvoje, kad mes turime maitinti savo gyvenimus, mūsų sielas ir mūsų protus Jo žmogiškąja prigimtimi, atnaujinti mūsų gyvenimus Jo gyvenimu ir prisipildyti Dievo gyvenimo“. Apaštalas Paulius laiške Romiečiams sako, kad drauge su Kristumi dangaus paveldėtojais mes tampame „jeigu tik su Juo kenčiame, kad su Juo būtume pašlovinti“ (Rom 8, 17).

Jėzus nežada mums gyvenimo be debesų čia, žemėje, jeigu mes norime būti viena su Juo. Jis žada, kad jeigu mes visko išsižadėsime, bendrausime Jo kentėjimuose ir suaugsime su Juo mirtimi (pagal Fil 3, 10), tai pasieksime mirusiųjų prisikėlimą ir būsime su Juo šlovėje.   

Ar mes esame Kristuje ar greta Jo?

Brangūs draugai, patikrinkime šiandien kiekvienas save. Ar tikrai mano širdis yra atvira Jėzui? Ar tikrai joje Kristui skirta vieta yra tyra ir joje nėra purvo? Ar tikrai Kristus mano širdyje užima pirmąją vietą? Ar tikrai ir darbais, o ne tik žodžiais aš esu viena su Viešpačiu? Ar aš esu pasiruošęs sekti paskui Jį ir dalyvauti Jo kentėjimuose?

Galbūt tu jau atgailavai bažnyčioje ir prašei Dievo atleidimo. Tačiau kasdienis gyvenimas, jo sunkumai, tavo asmeniniai troškimai ir siekiai užgesino pirmąją meilę, pirmuosius tavo jausmus nukryžiuotam ir prisikėlusiam Kristui. Ir tu, nors ir esi prie Kryžiaus, tačiau esi labai toli nuo Kristaus. Leisk Jam šiandien paliesti tavo širdį per ant Kryžiaus pralietą Jo Kraują. Leisk Jam tave prikelti iš mirusių darbų ir atgimdyti gyvai vilčiai.