Tikėjimo istorija

Mūsų tikėjimo istorijos eskizai. I d.

Albertas Latužis
2014 September 25 d.

„Prisimink senovės dienas, apsvarstyk praeities amžių metus.“ (Įst 32, 7)

Taip VIEŠPATS ragina Senojo Testamento Izraelį – savo išrinktąją tautą. Gal tokio paraginimo reikėtų ir mums, Naujosios Sandoros Dievo žmonėms? Tai praplėstų mūsų akiratį, ir mes galėtume prisiliesti prie ankstyvųjų Kristaus Bažnyčios šaknų. Turėtume galimybę pažvelgti į didžių dvasinių palaiminimų laikus. Bet taip pat galėtume pamatyti ir tamsiuosius Bažnyčios istorijos puslapius ir Dievo šviesoje juos perskaityti – ne tik tam, kad turėtume daugiau žinių, bet kad iš to pasimokytume.

Tai būtų ilga kelionė per dviejų tūkstantmečių Kristaus Bažnyčios – Surinkimo – istoriją. Žinoma, straipsnių apimtis leis tik trumpam sustoti kai kuriose stotelėse. Tad šį kartą sustosime pačioje pradžioje – pirmajame amžiuje. Prisiminkime Jėzaus pažadą: „Aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės“ (Mt 16, 18).

Neturėtume abejoti, kad tokio statinio pamatas yra daug kartų patikimesnis negu drąsusis Viešpaties mokinys Petras. Tas pamatas – kristocentriški Petro žodžiai: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“ (Mt 16,16). Tautų apaštalas Paulius neabejojo: „Niekas negali dėti kito pamato, kaip tik tą, kuris jau padėtas, tai yra Jėzus Kristus“ (1 Kor 3, 11). Viskas vyko pagal Kristaus planą. Pirmieji žingsniai buvo žengti Jeruzalėje, kur įsikūrė pirmoji Jėzaus Kristaus bendruomenė. Čia jos nariai „ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužimo ir maldų“ (Apd 2,42).

Bet jie negyveno uždaro sektantiško gyvenimo, ir todėl greitai Naujojo Testamento žinia pasklido visoje Judėjoje ir už jos ribų. Ši žinia netrukus išsiveržė iš žydiškos aplinkos ir pasiekė pagoniškąją visuomenę. Įdomu tai, kad pačioje pradžioje tikintieji „buvo visos liaudies mylimi“ (Apd 2,47). Bet greitai ši meilė išgaravo, ir pirmiausia iš žydų pusės prasidėjo grasinimai bei persekiojimai.

Migruojantys persekiojamieji (ir ne tik jie) Evangeliją nunešė į Antiochiją, kur ją priėmė ne tik žydai, bet ir graikai. Čia Kristaus mokinius (taip jie save vadindavo) pirmą kartą pradėta vadinti „krikščionimis“. Tai reiškia, kad ne jie patys pasirinko tokį pavadinimą.

Buvo galima džiaugtis, kad sparčiai augo įtikėjusių pagonių skaičius, tačiau tai sukėlė tikinčiųjų žydų nepasitenkinimą ir galėjo atvesti į skilimą. Apaštalų darbų knygoje (Apd 15 sk.) rašoma apie išmintingą šio klausimo sprendimą. Buvo susitarta, kad žydų ir pagonių kilmės krikščionys turi tą patį priėjimą prie Dievo malonės ir gali būti kartu. Tiesa, reikėjo laikytis tam tikrų sąlygų. Tai geras pavyzdys mums, jeigu branginame tikinčiųjų vienybę.

Iš pradžių romėnų valdžia nepersekiojo Kristaus sekėjų, nes laikė krikščionis tik nauja judaizmo sekta, o judaizmas pagoniškoje Romos imperijoje buvo toleruojamas. Bet didėjant įtikėjusių pagonių skaičiui, prieš krikščionis sukilo ir pagonys. Nepaisant to, krikščionybė I amžiuje iš Jeruzalės per Mažąją Aziją pasiekė ir pačią Romą. Savaime suprantama, kad romėnų valdžia turėjo atitinkamai reaguoti, gindama oficialiąją valstybinės religijos sistemą. Krikščionys atsidūrė tarp trijų „ugnių“: žydų, pagonių ir romėnų valdžios. Neapykanta vis didėjo, prasidėjo žiaurūs persekiojimai. Be abejo, tikroji persekiojimų apimtis nėra žinoma. Romėnų istorikas Tacitas (55-120 m.) rašo apie žiauriausius krikščionių persekiojimus, kurių iniciatorius buvo imperatorius Neronas. Yra pagrindo tikėti, kad apie 67 m. Romoje žuvo apaštalai Petras ir Paulius. Neapykanta krikščionims išplito visoje Romos imperijoje. Kraštą ištikus sausrai, prastuomenė kaltino krikščionis užrūstinus dievus, o užėjus marui, krikščionys buvo kaltinami šulinių nuodijimu. Padavimas sako, kad visi Jėzaus apaštalai, išskyrus Joną, mirė kankinių mirtimi.

Apaštalų laikais bendruomenėse tarnautojai buvo skirstomi į dvi grupes: vyresniuosius (gr. presbyteros) ir diakonus (tarnaujančius). Vyresniųjų pareiga buvo rūpintis dvasiniais reikalais, o diakonų – ūkiniais. Presbiteriai turėjo atlikti krikšto ir Viešpaties Vakarienės apeigas, tačiau nei presbiteriai, nei diakonai neturėjo jokių privilegijų. Išlikę istoriniai šaltiniai neleidžia spręsti, ar buvo atskirti presbiteriai ir vyskupai (gr. episkopos – prižiūrėtojas). Tačiau apaštalų mokinių laiškuose jau galima pastebėti reikalavimą skirti vyskupams didesnę pagarbą. Kai kurie vyskupai buvo atsakingi už kelias bendruomenes. Ignacijus Efezo bendruomenei rašo: „Broliai, atkreipkime dėmesį į tai: nesipriešinkime vyskupui. Taip mes parodysime paklusnumą Dievui“.

Baigiant trumpą I a. krikščionybės apžvalgą, reikėtų pabrėžti vieną svarbų dalyką: tikintieji dar neturėjo visų Naujojo Testamento knygų kaip Šventojo Rašto dalies. Jie vadovavosi Senuoju Testamentu ir apaštalų bei jų mokinių žodiniu mokymu ir jų parašytais laiškais. O mes turime visas Naujojo Testamento knygas. Tai yra patikimiausias žinių šaltinis, jei norime sužinoti apie I a. Bažnyčios džiaugsmus ir vargus. Belieka dar kartą atsiversti šią Knygą ir Šventajai Dvasiai padedant rimtai studijuoti.