Pamokslai

Pats svarbiausias dabarties klausimas

David Wilkerson
2014 September 22 d.

Visame pasaulyje krikščionys jaučia, jog mes gyvename paskutiniais laikais. Augančios krizės ir baimės, visur pasireiškiantys didelio visuotino sukrėtimo ženklai, - visi šie dalykai per daug akivaizdūs net ir pasauliečių komentatoriams. Dabar kiekvienam Kristaus sekėjui iškyla klausimas: „Ar mano tikėjimas išlaikys tai, kas užklups ateityje?“

Esu tikras, jog pats svarbiausias šio laiko klausimas turėtų būti sukoncentruotas ties „tikėjimo ištverme“. Kitaip tariant, ar ištvers Dievo žmonių tikėjimas šiuos siaubingus sukrėtimus, tuos sunkiausius išbandymus ir negandas, su kuriais dar nesusidūrė nė viena praeities karta?

Jėzus pažadėjo: „Bet kas ištvers iki galo, tas bus išgelbėtas“ (Mt 24, 13). Kaip tik prieš tai Kristus kalbėjo apie baisius išmėginimus, kurie ištiks Jo mokinius: klaidingų mesijų pasirodymas, karai ir karų gandai, konfliktai tarp tautų, nenuspėjami pokyčiai gamtoje, žemės drebėjimai ir ligos, kančios ir persekiojimai (žr. Mt 24, 4-12). Kai ateis tos dienos, Jėzus sakė: „Daug, kas ateis mano vardu (...) ir daugelį suklaidins“ (Mt 24, 5).

Kokia gi bus visko, kas vyksta, įtaka bažnyčiai, tiems, kurie save vadina Jo vardu? Jėzus labai aiškiai sako: „Kadangi įsigalės neteisumas, daugelio meilė atšals“ (Mt 24, 12).

Tačiau ekonominis krachas nėra gyvybiškai svarbus klausimas Jėzaus Kristaus bažnyčiai. Ir net ne tai, kas bus šalies prezidentas. Šis klausimas apie tai, kad bažnyčios laukia tikėjimo išbandymas.

Kaip tik apie tai pirmiausia turi susimąstyti tie, kurie kalba ir tarnauja Jėzui. Ir aš jūsų klausiu: ar šiandien turite tokį tvirtą tikėjimą Viešpačiu, kad visuomet liksite ištikimi, net ir tada, kai visas pasaulis skendės chaose? Ar visgi jūsų tikėjimas susvyruos didžiojo suspaudimo metu, kai baisūs dalykai, apie kuriuos kalba Jėzus, ims vykti žemėje? Kai užeis ta sunki valanda, ar ją atlaikys jūsų išmėginta meilė Viešpačiui? Ar visgi ji atšals kaip ir daugelio tikinčiųjų, kaip ir sakė Jėzus?

Šiuos klausimus jums užduodu ne dėl to, kad ką nors teisčiau arba pasmerkčiau dėl jo vaikščiojimo su Kristumi. Aš klausiu tik todėl, kad tai tie patys klausimai, kuriuos Jėzus užduoda kiekvienam, kas trokšta Jį sekti.

Kristus klausė: „Bet ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?“ (Lk 18,8).

Pateiksiu jums Jėzaus užduoto klausimo kontekstą.

Prieš šį klausimą Jis pasakė palyginimą apie atkaklią moterį, kuri prašė teisėjo jos naudai išspręsti bylą ir atstatyti teisingumą. Jos pavyzdžiu Jėzus parodo mums šį atkaklų, tvirtą tikėjimą, kurio Jis ieško: tai toks tikėjimas, kuris sunkiais laikais šaukiasi Dievo ir pasitiki Juo, kad Jis išpildys pažadus. Kristus žinojo, kad ateinančiais laikais tik toks ištvermingas tikėjimas galės palaikyti Jo žmones.  

Užduodamas klausimą apie tvirtą tikėjimą, Jėzus kreipiasi į tuos, kurių tikėjimas yra „nepakankamas“. Kitaip sakant, kai jų maldos lieka neatsakytos, kai visi jų prašymų terminai praeina, jie įpuola į netikėjimą. Kodėl? Todėl, kad jų tikėjimas neturi šaknų.

„Tačiau jis be šaknų – nepastovus žmogus. Kilus kokiam sunkumui ar persekiojimui dėl žodžio, jis tuoj pasipiktina“ (Mt 13, 21).

Labai dažnai, kai tokių tikinčiųjų gyvenime atsiranda sielvartas, jie pasipiktina, t.y., piktinasi, įsižeidžia. Greičiausiai jūs esate girdėję, kaip panašią „nuoskaudą“ išsakė krikščionys, kurie išgyveno sunkius išmėginimus. Jie skaitė Dievo Žodį, tikėjimu priėmė tam tikrus pažadus, rimtai meldėsi, tačiau tai jų neišvadavo iš jų išbandymo. Ir laikui bėgant, kadangi jie negavo atsakymo į savo maldas, jie įsižeidė ant to Žodžio, prie kurio buvo taip stipriai prisišlieję.

Kažkurią akimirką į jų širdį įkrenta netikėjimo sėkla. Ir greitai jie ima abejoti Dievo ištikimybe. Jie niekaip negali išsilaisvinti iš neduodančios ramybės minties, kad Dievas neišpildė jiems duotų Savo pažadų.

Vienu metu tokie žmonės pasitikėjo Viešpačiu. Ir kada jūs su jais bendravote, jų kalba buvo kupina tikėjimo ir jie visuomet liudijo Dievo ištikimybę. Tačiau dabar jų kalboje pradeda skambėti tam tikros abejonės gaidos. Vietoje tikėjimo jūs jau girdite klausimus, kandžias pastabas, kurios išduoda vidinį tokių žmonių netikėjimą.

Galite neabejoti: šėtonas maitina šias augančias abejonės sėklas. Laikui bėgant, tokiems žmonėms malda tampa našta. Jų meilė Dievo Žodžiui ima vis labiau silpnėti, kol jie visiškai užmeta savo Biblijas. Ir galų gale jų meilės liepsna Kristui pavirsta blankia balanos liepsnele.

Kai kurių skaitančių šį laišką tikėjimas yra pavojingoje būklėje.

Gali būti, jog tai, ką aš ką tik pasakiau, užgavo kažkurią jūsų sielos stygą. Aš turiu jūsų paklausti: ar jūs leidote netikėjimo sėkloms prasiskverbti į jūsų širdį? Ar jūs vis dar nuolat abejojate dėl Dievo ištikimybės? Ar jūs perėjote nuo Jo garbinimo prie abejonių?

„Viešpatie, kodėl Tu manęs neužstojai? Kodėl Tu leidai tokius sunkumus mano vedybiniame gyvenime, mano šeimoje? Tu ant manęs uždėjai daugiau negu aš galiu panešti“. Toks požiūris gali užkietinti širdį ir galiausiai sukelti dvasinę mirtį.

Apaštalas Paulius moko Timotiejų: „Iškęsk sunkumus, kaip geras Jėzaus karys“ (2 Tim 2, 3). Čia graikų kalbos žodis „sunkumai“ reiškia sunkius sielvartus, širdgėlą. Ką Paulius pataria daryti Timotiejui su visais tais sielvartais? „Sūnau, iškęsk juos! Tu esi Kristaus kariuomenės karys. Tu buvai išmokytas sunkumus iškęsti dvasinėje kovoje“.

To atspindžius mes taip pat matome ir Senajame Testamente. Mes skaitome: „Nes Viešpaties akys stebi visą žemę, kad parodytų savo galią dėl tų, kurių širdis yra tobula prieš Jį. Tu pasielgei neišmintingai, todėl turėsi daug karų“ (2 Krn 16, 9).

Jūs tik susimąstykite: Dievas iš savo aukštumų stebi visą žemę, kantriai ieškodamas tikėjimo žmogaus, kuris visiškai Juo pasitiki ir yra Jam atsidavęs.

Visuomet, kai Dievas suranda tokį tarną, Jis sako apie tokį žmogų: „Šis mylimasis tvirtai laikosi savo tikėjimo ir pasikliauja Manimi, todėl Aš jį palaikysiu. Jis pažins Mano jėgą, pamatys, kaip Mano ranka jį gina“.

Žodžius, kuriuos mes skaitome šioje eilutėje, pranašas Azarijas iš pradžių pasakė Judėjos valdovui karaliui Asai. Stebinti Viešpaties akis pažvelgė į karalių Asą, kurį Jis pamilo, nes jis „darė tai, kas teisinga Viešpaties akyse“ (1 Kar 15, 11).

Asa buvo teisus visuose dalykuose, pasikliaujantis Dievu žmogus. Jis vaikščiojo tikėjimu ir kiekvieną reikalą atiduodavo Viešpačiui, kad Dievas vadovautų visuose dalykuose. Šis karalius buvo palaimintas maldos vyras, visiškai pasitikintis Dievu, todėl ir jo darbai tai patvirtino.

Karalius Asa nugriovė visus stabus ir šalyje panaikino stabmeldystę. Jis panaikino būrimus, sodomiją ir prostituciją. Taip pat jis pastatė tvirtais bokštais apsaugotus miestus, apstatytus aukštomis sienomis ir stipriais vartais. Šio ištikimo karaliaus valdymo laikais Judėjos žmonės klestėjo ir buvo palaiminti.

Asa nuolat primindavo tautai, kad visi palaiminimai jiems atiteko, „kadangi mes ieškojome Viešpaties mūsų Dievo, Jis suteikė mums ramybę iš visų pusių‘. Jie statė ir jiems sekėsi“ ( 2 Krn 14, 7).

Tikriausiai tais laikais buvo puiku būti izraelitu ir gyventi Judėjoje!

Pasistenkite įsivaizduoti tą atmosferą, kuri viešpatavo Judėjoje tais metais, kai šalį valdė pamaldus karalius Asa. Iš visų pusių šalyje buvo taika, visur buvo Dievo tvarka. Tauta buvo palaiminta, visi turėjo darbo ir surinkdavo gausų derlių, nes tarp jų buvo Dievas. Niekas nėjo į karą, nes ir karalius, ir tauta veržėsi prie Dievo. Nereikėjo teismų, nes žmonės buvo klusnūs.

Tačiau kartą šis nuostabus ir taikus gyvenimas staiga pasikeitė. Pasiuntinys pranešė Asai siaubingą žinią: prie Judėjos artinosi milijoninė armija! Etiopų kariuomenę sudarė 300 karinių vežimų, daugybė raitelių ir milijonai karių, ir visa ši kariauna greitai artėjo prie Judėjos, norėdama ją nusiaubti.  

Tik dieną prieš šią žinią Asa buvo surinkęs tautą, kad padėkotų Viešpačiui už taiką ir tuos palaiminimus, kuriais jie buvo Jo apdovanoti. Ir štai mes skaitome: „Prieš juos išėjo...“ (2 Krn 14, 9). Jau kitą dieną Judėja kariavo su milijonine priešo kariuomene.

Taigi, ką daro pasitikintis Dievu Jo tarnas, kai susiduria su tokia dilema? Kokia bus jo reakcija? Ar jis panikuos? Ar jis kreipsis pagalbos į žmones, ar viską atiduos į Viešpaties rankas, visiškai Juo pasikliaudamas?

Šį kritinį momentą išbandanti Viešpaties akis buvo nukreipta į Asą.

Kokia buvo šio teisaus karaliaus reakcija?

„Asa šaukėsi Viešpaties, savo Dievo: ‚Viešpatie, Tu gali padėti ir galingam ir bejėgiui. Padėk mums, Viešpatie, mūsų Dieve, nes mes šliejamės prie Tavęs ir Tavo vardu einame prieš šitą daugybę! Viešpatie, Tu esi mūsų Dievas, te nenugali Tavęs žmogus‘. Viešpats sumušė etiopus priešais Asą ir Judą, ir etiopai bėgo“ (2 Kar 14, 11-12).

Pasakykite, ką šiandien mums, Jėzaus Kristaus bažnyčiai, sako čia aprašyta Asos reakcija? Šis pamaldus žmogus gavo pačią siaubingiausią žinią, kokią tik gali gauti žmogus. Jis atsidūrė situacijoje, kai iškilo pavojus dėl jo paties gyvybės, o ne vien tik dėl pergalės.

Mylimieji, šios ištraukos prasmė yra aiški: ji mums parodo, kad neįmanoma, prieštaraujanti visoms aplinkybėms pergalė yra išsaugoma tiems, kurie visiškai pasitiki Viešpačiu.

Ši siaubinga neganda užgriuvo Asą ir Judėją pačiu nuostabiausiu laiku - tuo laiku, kai jie ieškojo Viešpaties, kai Dievas išliejo ant jų savo palaiminimus.

Aš negaliu paaiškinti, kodėl Viešpats leido priešų antpuolį prieš savo pamaldžius tarnus. Tačiau aš žinau, kad Raštas mus perspėja, kad mes būtume pasiruošę ugniniams išbandymams, kurie mums siunčiami, kad išmėgintų mūsų tikėjimą. Ir esant šiems išbandymams, mūsų ištvermingame tikėjime Dievas ieško gryno aukso.

Tikriausiai Dievas buvo patenkintas dėl kritinėje situacijoje parodyto Asos tikėjimo. Ir vis dėlto Jis pasiuntė pranašą, kad jį perspėtų:

„Karaliau Asa, visas Judai ir Benjaminai, paklausykite manęs! Viešpats yra su jumis, kai jūs esate su Juo, ir jei Jo ieškosite, surasite Jį. Bet jei Jį apleisite, Jis jus apleis“ (2 Kar 15, 2).

Pranašas dar pridūrė, kad taip buvo visuomet, per visą Dievo tautos istoriją. Praeityje, kai užeidavo karai ir pilni negandų bei išbandymų laikai, ir kai Dievo žmonės kreipdavosi į Dievą ir imdavo Jo ieškoti, jie jį surasdavo (žr. 2 Krn 15, 3-4).

Azarijo pranašystė Judui – tai taip pat perspėjimas ir šiandieninei Jėzaus Kristaus bažnyčiai: „nepakanka vienos šlovingos pergalės“.

Kiekvieno tikinčiojo gyvenime laukia dar daug sunkių išbandymų. Tačiau kuo daugiau jūs ieškosite Viešpaties, kuo garsiau Jo šauksitės, ir kuo glaudesni ir gilesni bus jūsų santykiai su Juo, tuo daugiau savo kelyje jūs sutiksite sielvartų, ir tuo didesnė bus jų jėga, kad išmėgintų jūsų tikėjimą. Ir kaip mus tikina Raštas, tai tęsis iki pačios pabaigos.

Taigi, ką Dievas mums nori pasakyti? Ogi štai ką: mes neturime svyruoti tikėjime netgi tuomet, kai mus ištinka dar didesni išbandymai.

Tai, ką aš pamokslauju šiame laiške, gimė iš mano asmeninės didelių kentėjimų ugnies, sunkių laikų ir sunkiausių tikėjimo išmėginimų.

Supraskite mane teisingai: aš nesiskundžiu. Aš galiu paliudyti, kad mačiau mylinčią Dievo ranką kiekviename išmėginime ir sielvarte, kurie man teko per visą mano gyvenimą. Aš mačiau, kaip mano žmona ir dvi mano dukros dėl vėžio buvo priartėjusios prie pačios mirties slenksčio. Aš išgyvenau savo anūkės mirtį nuo vėžio. Aš mačiau, kaip mano vaikai ir anūkai įvairiu laiku kentėjo. Iš aš pats praėjau per savo asmeninius ugninius išbandymus.

Per visus šiuos išmėginimus aš išgyvenau tikėjimo užtemimus, kai atrodė, kad pačių sunkiausių išbandymų momentu, nuo manęs visiškai pasislėpė Viešpaties veidas. Ir vis dėlto, po tokių ilgų išmėginimų metų aš stoviu prieš Jį ir liudiju, kad Dievas vedė mane per kiekvieną išbandymą su ramybe širdyje ir pergalės giesme.

Ir vis dėlto tai dar nėra Biblijos istorijos apie Asą pabaiga.

Praėjus trisdešimt šešeriems tikėjimo ir sunkių išbandymų metams, Asa nuliūdino Dievo širdį. Asos gyvenime iškilo dar viena baisi krizė. Šį kartą šis teisusis Judėjų karalius prarado savo tikėjimą.

Iki to momento Asa gyveno pasitikinčio Dievu žmogaus gyvenimą. Jis buvo gyvas ir galingas pavyzdys žmogaus, kuris turėjo gilų tikėjimą ir buvo uolus dėl Dievo, nuolat ieškojo Viešpaties veido. Karaliaudamas jis įvedė teisų Dievo valdymą Judėjoje ir sukėlė didelį dvasinį prabudimą šalyje.  

Vėliau Asą ir Judėjų tautą staiga užgriuvo kitas išmėginimas. Šį kartą karalius sužinojo, kad priešų kariuomenė apsupo Jeruzalę. Visi prekybos maršrutai į Judėją buvo užkirsti priešų. Ramos miestas, buvęs viso labo už penkių mylių nuo Jeruzalės, buvo užimtas priešo, jis jame įsitvirtino ir visus kelius užkirto taip, jog niekas negalėjo nei įeiti, nei išeiti iš miesto.  

Ši blokada grasino pakirsti Judėjos ekonomiką. Reikėjo greitai kažko griebtis, kitaip mieste kils badas. Taigi, kaip pasielgė karalius Asa?

Šį kartą jis nėjo pas Viešpatį. Iš tikrųjų Asa net nesimeldė ir nekvietė savo dvasinių patarėjų. Vietoje to, jis supanikavo. Jis pasitikėjo ne šiaip sau žmogumi, o savo paties priešu! Asa kreipėsi karinės pagalbos į nedorą Sirijos karalių Ben Hadadą, pikčiausią Judėjos priešą.

Papirkdamas šį karalių, Asa tikėjosi išspręsti konfliktą. Jis paėmė iš iždo visą auksą bei sidabrą ir nusiuntė karaliui Ben Hadadui drauge su tokiu laišku: „Čia visas mūsų auksas ir sidabras. Jis tavo. Tik nuimk šį priešą nuo mano sprando. Išvaduok mane nuo apgulėjo“.

Kokia neįtikėtina tragedija! Visuomet įvyksta labai didelė tragedija, kai Dievo žmonės, kurie tiek metų viso pasaulio akivaizdoje pasikliovė Dievu, staiga nupuola savo tikėjime ir sunkiu metu kreipiasi pagalbos į kūną. Ir pasaulis pašaipiai žiūri, sakydamas: „Ir mes visa tai matome po tiek metų tikėjimo Dievu? Štai taip baigiasi visoks tikėjimas – žlugimu? Kaip kvailai tu pasielgei, kad nusprendei patikėti Dievu!“

Šį kartą Asai buvo pasiųstas kitas pranašas, kuris ištarė Viešpaties žodžius: „Kadangi tu  pasitikėjai Sirijos karaliumi, o ne Viešpačiu, sako Dievas, Sirijos karaliaus kariuomenė ištrūko iš tavo rankų (...) todėl nuo šiol turėsi daug karų“ (2 Krn 16, 7.9).

Štai kas yra ištvermingas tikėjimas: tai visko patikėjimas į Dievo rankas. Tvirtas tikėjimas sako Viešpačiui: „Aš atiduodu kiekvieną savo gyvenimo įvykį, bet kokį būsimą pasisekimą, kad Tu jais rūpintumeisi. Ir aš pasikliauju Tavo pažadais panaudoti visas Tavo savybes, visą Tavo žinojimą ir galybę tam, kad mane apsaugotum“.

Kiekvieną kartą, kai mes kenčiame sielvartus ir persekiojimus, šėtonas ateina pas mus, kad įteigtų mums baimę ir melą:

„Kaip tau įveikti šį išmėginimą? Juk tu negali! Ką tu dabar darysi? Jeigu Dievas tave mylėtų, kaip jis galėtų prileisti, kad tau tai atsitiktų? Kaip Jis galėtų savo mylimą vaiką pastatyti į tokią riziką? Kas atsitiks tau,  tavo šeimai, tavo darbui, tavo tarnystei?“

Tačiau ištvermingas ir tvirtas tikėjimas stoja ir atsako į šį priešo melą taip:

„Šėtone, tu užduodi ne tuos klausimus. Klausimas numeris pirmas man dabar yra ne tai, kaip aš per tai pereisiu. Ir taip pat ne tai, kas nutiks man ir mano artimiesiems. Aš jau viską atidaviau, - visus sielvartus, visus išmėginimus, viską, kas su manimi susiję, - į mane mylinčio Tėvo rankas. Aš Jam patikėjau viską, kas atsitiks su manimi. Ir be to Jis, kaskart, kai aš tai dariau, yra ištikimas ir mane saugo. Ir aš Jam patikiu savo ateitį“.

Jeigu toks požiūris ir elgesys įsitvirtins mūsų širdyse, tuomet mums išaiškės svarbiausias klausimas.

O klausimas yra toks: „Kaip aš galiu dar stipriau mylėti savo Viešpatį ir geriau Jam tarnauti? Kaip man išmokti tarnauti kitiems, kaip pačiam sau?“

Matote, ištvermingas tikėjimas reiškia visišką atsidavimą Dievo valiai, kaip Jėzus apie tai sako Kalno pamoksle. Kitaip sakant, visų pirma mes turime  ieškoti Dievo ir to, kas Dievui priklauso, ir tuomet Dievas išpildys mūsų širdies troškimus (žr. Mt 6, 33).

Tvirtas ir ištvermingas tikėjimas pareiškia: „Aš neturiu savo valios. Bet tegul būna Jo valia! Daugiau jokių asmeninių planų! Šventoji Dvasia, saugok mano protą įsitvirtinusį Viešpatyje ir susitelkusį į Jo pažadus“.

Turėdami tokį tikėjimą mes būsime pasiruošę viskam, ką su savimi atneša ateinanti valanda. Amen!