Pamokslai

Nepopuliariai apie pinigus

Ramūnas Jukna
2014 September 18 d.

"Nekraukite sau turtų žemėje, kur kandys ir rūdys ėda, kur vagys įsilaužia ir vagia. Bet kraukite sau turtus danguje, kur nei kandys, nei rūdys neėda, kur vagys neįsilaužia ir nevagia, nes kur tavo turtas, ten ir tavo širdis. Kūno žiburys yra akis. Todėl, jei tavo akis sveika, visas tavo kūnas bus šviesus. O jei tavo akis pikta, visas tavo kūnas bus tamsus. Taigi, jei tavyje esanti šviesa yra tamsa, tai kokia baisi toji tamsa! Niekas negali tarnauti dviem šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba vienam bus atsidavęs, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai." (Mt 6, 19-14).

Žymusis Naujojo Testamento perlas - Kalno pamokslas - atskleidžia Evangelijos šerdį. Viešpats atvėręs lūpas kalba apie besiartinančios Dangaus karalystės vertybes, nuostatas ir gyvenimo būdą, kuriais turėtų pasižymėti Jo pasekėjai, siekdami būti tos karalystės dalininkais. Atidžiai skaitant Kristaus mintis, ausyse suspengia šios žinios tiesumas ir lyg kalavijas perveria Jo žodžių radikalumas. Dangaus šauklys ir mūsų Kūrėjas neatsiprašinėdamas skelbia ne itin malonią klausytojui žinią, kuri kviečia pasirinkti: arba - arba. Kai Evangelijos tarnai pradeda mokyti apie pinigus, bažnyčioje ir jos paribiuose nusirita vertinimų ir nuotaikų bangos. Vertinimai būna patys įvairiausi: nuo džiaugsmingų, dievotumo sužadintų pritarimo šūksnių iki pasipiktinimo bei kaltinimų piktais motyvais ir kėslais. Tačiau neturėtume perdėm rūpintis, kaip visuomenė ar nekrikščionys priims Kristaus mokymą, nes tuomet būsime gundomi švelninti Kristaus žinią, ją adaptuoti, iškraipyti ar kitaip pritaikyti prie auditorijos, kad tik ko nors nepapiktintume. Taip galime prarasti pačią tiesą. Didžiausias mūsų rūpestis yra patiems išsiaiškinti, ką Kristus teigia, šią žinią priimti ir kiek įmanoma stengtis pagal ją gyventi.

Nykstantys turtai
Neprasminga
Nekraukite sau turtų žemėje...

Viešpats atskleidžia įgimtą žmogaus norą kaupti turtus. Šis siekis yra neatsiejamas žmogiškosios egzistencijos sandas, neatskiriama žmogaus prigimties dalis. Kaupimo pasireiškimo spektras yra platus: nuo vaikystėje renkamų paveikslėlių kolekcijos iki patologinės kaupimo manijos. Tačiau Kristus nedraudžia savo sekėjams kaupti turto ir neprilygina šio troškimo nuodėmei, kurią reiktų marinti ir su šaknimis rauti iš savęs, nes toks poelgis būtų tolygus savęs paties paneigimui.  Viešpats kreipia savo mokinius į prasmingą veiklą, tokį kaupimą, kurio sukaupti turtai išlieka ir nežlugdo žmogaus. Jėzaus žodžiuose girdime nuogąstavimą, kad tikintysis gali iššvaistyti savo gyvenimą beprasmei veiklai, visą energiją atiduoti antraeiliams dalykams, pamirštant arba nebeturint laiko ir jėgų spręsti esminius gyvenimo klausimus.

Pamoksle atskleidžiama, jog esama dviejų rūšių turto: žemiškos ir dangiškos kilmės. Kristus teigia, kad žemiškas turtas nyksta. Šį turtą naikina kandys, ėda rūdys, išplėšia vagys. Tad žemiškąjį turtą ne tik reikia sunkiai uždirbti, bet ir tenka sunkiai jį saugoti, kad nesunyktų, kad nebūtų prarastas ar pavogtas. Uždirbtu turtu reikia rūpintis, jam tarnauti, kitaip - jo neteksime.

Erichas Marija Remarkas romane „Vakarų fronte nieko naujo“ vaizdžiai aprašo neįtikimą infliaciją (modernaus pasaulio rūdis ir kandis), kuri siautėjo Vokietijoje po Pirmojo pasaulinio karo. Tuomet pinigai nuvertėdavo du kartus per dieną. Jei žmogus nespėdavo ryte gautų pinigų sumaniai išleisti, vakare tais pinigais jis galėdavo kūrenti krosnį, nes jie nebeturėdavo jokios vertės. Kiek pasaulis matė vakarykščių turtuolių, kurie vėjais paleido uždirbtus, paveldėtus ar kitaip įgytus turtus ir stojosi į vargdienių gretas?

Gyvenimas yra efemeriškas, lyg vingiuotas bei painus kelias, kuriuo einant viskas gali netikėtai apsiversti aukštyn kojomis. Todėl Viešpats savo sekėjams ir liepia nekaupti žemiškų turtų, o troškimą kaupti skatina realizuoti kraunant dangiškąjį turtą. Jėzus nedetalizuoja, kas yra tas dangiškasis turtas ir kaip jį galima būtų kaupti. Skaitytojui tenka pačiam išsiaiškinti, kas tai yra. Galime numanyti, kad Kalno pamokslo kontekste dangaus turtai yra Dangaus karalystės vertybės ir palaiminimai, Viešpaties žodis, nuostatos ir atnaujintas gyvenimo būdas, gausus gerų darbų.

Galiausiai Viešpats atskleidžia esminę šios pamokymo dalies mintį, kodėl taip svarbu žmonėms nepasiduoti turtų kaupimui. Žmogaus širdis yra ten, kur jo turtas. Pasirodo, jog žmogaus rūpestis, valia, gaištamas laikas turto kaupimui, jo puoselėjimui bei išsaugojimui pareikalauja visos jo širdies. O krikščionybė yra širdies religija. Dievas reikalauja žmogaus širdies. Jo netenkina kažkiek meilės ir dėmesio. Žmogus negali būti Kristaus mokinys iš dalies,  nes Viešpats teigia: Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teneša kasdien savo kryžių ir teseka manimi (Lk 9,23). Taigi Viešpats įspėja, kad pasidavę turtų medžioklei mes prarandame savo širdis.

Arba - arba
Viena širdis - vienas Viešpats
Niekas negali tarnauti dviem šeimininkams

Viešpats tęsia mintį apie tai, jog  žmogus negali pasidalinti ir vienu metu mylėti du objektus ar jiems atsiduoti. Jėzus vartoja žydams būdingą išsireiškimą „mylėti-nekęsti“. Jei kas ateina pas mane ir nelaiko neapykantoje savo tėvo, motinos, žmonos, vaikų, brolių, seserų ir net savo gyvybės, - negali būti mano mokinys (Lk 14, 26). Be abejo, Jėzus neskatina neapykantos ar blogio, tiesiog pabrėžia, jog žmogus negali mylėti dviejų priešybių vienu metu.

Kaip du, vienas kitam priešingus, šeimininkus, kuriuos galima mylėti ir jiems atsiduoti, Kristus įvardija Dievą ir Mamoną. Dauguma skaitytojų supranta, kas yra Dievas, suvokia Jo neregimas savybes, tačiau tūlas gali nesuprasti, kas yra Mamona. Trumpai tariant, tai nėra moters vardas, o senojo pasaulio pinigų ir turtų netikra dievybė. Taigi, anot Viešpaties, turtus kaupiantis žmogus yra ne tik godus, bet ir stabmeldys. Turtas, kaip netikras dievas, reikalauja atsidavimo, žavėjimosi ir garbinimo.

Apibendrinant dichotomišką žmogaus pasirinkimo galimybę, tenka padaryti išvadą, kad žmogaus širdis, akys ir gyvenimas gali būti nukreipti tik viena kryptimi. Kristaus sekėjas neturėtų manyti, jog jam puikiai seksis ir kaip žemės, ir kaip dangaus karalystės piliečiui. Nepavyks mėgautis ir dangaus, ir žemės karalysčių privilegijomis vienu metu. Dažną kartą norima laimėti ir žemę, ir dangų. Norima sėdėti ant dviejų kėdžių vienu metu. Norima mėgautis ir pasaulio, ir Kristaus draugija, tačiau Viešpats sako, jog mes turime rinktis: arba - arba.

Tad turime žiūrėti tik į vieną pusę. Teturime tik vieną širdį. Tegalime tarnauti tik vienam šeimininkui. Jei mylime Dievą, nieku versime turtus. Jei mylėsime pinigus, nemylėsime Dievo. Negalime širdyje turėti dviejų dievybių ir dviejų aukurų skirtingiems dievams. Abi jos reikalauja visiško atsidavimo ir vienos arba kitos paneigimo. Vienas aukuras iš dviejų privalo būti nuverstas. Tad alternatyvos, anot Jėzaus, tėra dvi - Dievas arba turtai, trečios nėra. Na, nebent veidmainiauti, kai lūpomis kalbamas gyrius Dievui, o širdyje veši godumas ir kitos nuodėmės. Štai kodėl krikščionio kelias yra sudėtingas ir sunkus - nes reikalauja širdies ištyrimo ir sąžiningumo. Viešpats sako, kad gyvenimo vartai yra ankšti, o kelias siauras (Mt 7, 13- 14), tad nedaug žmonių ryžtasi šiuo keliu eiti.

Šviesi akis
Ar „pagauni“ mintį?
Kūno žiburys yra akis...

Baigiant Viešpaties pamokymo aptarimą, verta pastebėti, jog nepaprastai svarbu yra suprasti Evangelijos mintį. Kristus kalba apie akį kaip apie žmogaus gebėjimą suprasti, suvokti Dievo mintį ir pagal ją gyventi. Galima klausytis Kristaus žinios, bet taip ir nesuprasti, kas buvo pasakyta. Galima būti ant kalno mokinių būryje, bet nueiti taip ir nesuvokus pagrindinės Kristaus mokymo minties. Kartais mes, kaip tas mokinys per pamoką, netikėtai pabundame iš savo svajonių ir minčių pasaulio, kai mokytojas užduoda klausimą. Tuomet teisingai atsakyti negalime, nes negirdėjome ir nesupratome, kad buvo kalbėta.

Žmogus - tarytum kambarys, į kurį šviesa patenka pro langą. Svarbu, kad tas langas būtų skaidrus it krištolas, praleistų šviesą, kuri apšviestų visą kambario erdvę, tolimiausias jo kerteles. Jeigu langas nešvarus, nevalytas ar užtrauktas sunkiomis apdulkėjusiomis ir šviesai nepralaidžiomis užuolaidomis, niekas kambaryje negalės džiaugtis saulės šviesa. Tikintieji, kaip darbščiosios šeimininkės, kurios pavasario rytą griebia pašluostes plauna ir šveičia langus, turi rūpintis savo „langais“ - kad suprastų Evangelijos žodį. Sudėtingą gyvenimo ir Dievo pažinimo dėlionę Dievo žodis turi mums padėti sudėlioti į aiškią ir suprantamą visumą.

Galiausiai svarbu pabrėžti, kad mūsų aptariamoje Rašto vietoje Kristus kalba apie tikinčiojo širdį, o ne apie krikščionišką darbo ir socialinių santykių etiką. Tad neturėtume manyti, jog krikščionis negali dirbti dviejose darbovietėse, ar kad mums būtų nuodėminga rūpintis profesine veikla, karjera ir pan. Neteisingai suprastume šią Rašto ištrauką, jei rūpestį šeimos reikalais ir jos poreikių tenkinimą laikytume pasidavimu godumui. Kristus kviečia rūpintis širdimi, kad jos neužvaldytų godumas, meilė pinigams ir stabmeldiškas jų siekimas. Kristaus mokinys, kaip Dievo vaikas, aukščiausiu savo autoritetu ir siekiniu turi laikyti Viešpatį Dievą. Krikščionio širdis turi būti Viešpačiui skirta ir pašvęsta šventykla.

Tad klausiu - ar „pagauni“ Kristaus mintį?

www.btz.lt