Straipsniai

Kai Dievas pašaukia į tamsą

Betsy St. Amant
2014 September 08 d.

Niekam nepatinka įeiti į tamsą. Tačiau kartais tai yra būtina.

Natūralu, kad mes nemėgstame tamsos – kada nieko nematyti, ir tu rizikuoji susidurti su pačiomis įvairiausiomis kliūtimis. Juoda tamsa paralyžiuoja. Priverčia sustoti ir... paprasčiausiai laukti.

Šiame pasaulyje, pamišusiame dėl greičio ir greito poreikių tenkinimo, toks sustojimas ir laukimas daugiau negu nuvilia. Niekas nenori delsimo, apmaudžių sustojimų nei įprastose buitinėse situacijose, nei, juo labiau, svarbiausiame gyvenimo kelyje - tikėjimo kelyje. Skubėdami mes keičiame vienas pažintis kitomis, skubėdami kylame karjeros laiptais, skubame įsigyti naujų daiktų, naują didesnę pinigų sumą banko sąskaitoje ir nekantriai laukiame kitų atostogų.

O tamsa mus išmuša iš vėžių, erzina ir dezorientuoja. Tamsoje padidėja rizika susižeisti. Be to, smūgis gali būti suduotas iš bet kurios pusės, ir mes nežinome iš kur. Todėl mums tenka tyliai ir apgraibomis sėlinti keliu, kurį mes kažkada gerai pažinojome, kai jį matėme.

Tamsa gali būti gąsdinanti. Kai tu nežinai, kur eini, tai mažiausiai sukelia nerimą. Mūsų senas pastorius kadaise buvo boksininkas ir net buvo iškovojęs „Auksinių pirštinių“ apdovanojimą. Jo rankos kaip Šiaurės Amerikos lokio, o ūgis - per du metrus. Tai štai, jis atvirai prisipažino, jog bijo tamsos.

Tamsoje šmėžuoja gąsdinantys, nepažįstami šešėliai. Vaikai tamsoje bijo visokių neegzistuojančių pabaisų ir vaiduoklių. O suaugusieji tamsoje bijo to, kas realiai egzistuoja ir realiai kelia pavojų.

Taigi, niekas nemėgsta tamsos. Tai faktas.

Tačiau atkreipkite dėmesį, kad kai jūs nieko nematote, paaštrėja kiti jūsų jutimo organai. Jūs aiškiau girdite kiekviena girgždesį, traškesį. Taip pat aktyvesnė tampa jūsų uoslė. Jūsų nervai įsitempia, jūs stengiatės būti maksimaliai pasirengę visokiems netikėtumams – bet kokiam judėjimui, prisilietimui ir garsui. Kitaip tariant, jūs esate itin budrūs.  

Galimas daiktas, jog tuo jūsų gyvenimo momentu (ar periodu) tokia padidinta „kovinė parengtis“ yra geresnė už atsipalaidavimą ir komfortą. Galbūt tokia baimė dabar  yra svarbesnė už saugumo jausmą. Ir nepasitikėjimas tampa reikalingesnis už ramų pasitikėjimą savimi.

Vienas išmintingas žmogus neseniai paskatino mane kitu kampu pažvelgti į vieną Biblijos tekstą.

Tai buvo sunkus mano gyvenimo periodas. Tam tikros problemos pastūmėjo mane vėl griebtis manipuliacijų ir kontrolės, kai aš dėjau beviltiškas pastangas, kad užpildyčiau dvasinį vakuumą ir numalšinčiau nepakenčiamą skausmą. Aš buvau tamsoje dėl gąsdinančios ateities. Šioje juodoje tamsoje man vaidenosi įvairios „pabaisos“. Nežinomybė to, kas manęs laukia, nesugebėjimas susidoroti su savimi šios nežinomos ateities akivaizdoje taip atšaldė mano tikėjimą, kad aš bijojau, kad jo ugnelė galutinai neužgestų.

Ir staiga aš suvokiau: Dievas kviečia mane į tamsą.

Izaijo 50, 10-11 rašoma: „Kas iš jūsų bijo Viešpaties, teklauso Jo tarno balso. Kas vaikščioja tamsoje, tepasitiki Viešpačiu, savo Dievu. Jūs visi, kurie įžiebiate ugnį ir apsupate save žiežirbomis, vaikščiokite savo ugnies šviesoje ir tarp savo žiežirbų. Tai padarys mano ranka, jūs atsigulsite skausmuose“.

Kai aš tik perskaičiau šią Biblijos ištrauką, iš karto supratau: visos mano pastangos išsiropšti iš tamsos yra didelio noro „įžiebti savo ugnį“ rezultatas. Ir šis noras atsirado dėl baimės ir išdidumo. Vietoje to, kad pasikliaučiau Viešpačiu, kad Jis vadovautų mano keliui, aš iš visų jėgų siekiau savarankiškai „apšviesti“ savo gyvenimo taką. Vietoje to, kad pasitikėčiau Jo keliais, aš labiau pasiklioviau savo protu.

O kadangi mano protas labai ribotas (palyginti su Dievo), aš vos netapau paranojike – per daug susirūpinusia „savo šviesa“, pamišusia dėl „savo fakelo“.

Svarbu pastebėti, kad aukščiau cituotame tekste „įžiebiantieji ugnį“ turi pasirinkimo teisę. Dievas neverčia jų teisingai elgtis. Neragina jų likti tamsoje ir kantriai Jo laukti. Ne. Jis faktiškai jiems sako: „Elkitės savo nuožiūra. Pirmyn! Tačiau Aš jus perspėjau. Pamatysite, kas bus“. Tai kažkuo primena vieną auklėjimo metodą, kuriuo kartais naudojasi tėvai. Kai jūs pavargstate ginčytis su savo vaiku, kai jums labai skaudu, kad jis jumis nepasitiki, jūs kartais duodate jam panašią laisvę: „Gerai. Daryk, kaip nori. Pats pamatysi, prie ko tai prives“.

Aš, žinoma, abejoju, kad Dievas kada nors mums priekaištaus: „Juk Aš tau sakiau“ (mes, tėvai, labai mėgstame tokius priekaištus). Tačiau Jam ir nereikia to sakyti. Mes patys greitai pamatysime mūsų „nepriklausomų žingsnių“ pasekmes. Atėjo laikas, kai ir aš supratau, kokios mano mėginimų „šviesti sau“ pasekmės. Todėl užgesinau savo fakelą ir įžengiau į tamsą.

Tiesa ta (ir ji vienoda (nesikeičia) mums visiems), kad neįmanoma vaikščioti su Jėzumi, kai mes esame apakinti ryškios šio pasaulio ugnies. Šios neonų ugnys spinduliuoja pasitenkinimą savimi, stabmeldystę, geismą, išdidumą, savimeilę. Jos atitraukia ir nuveda šalin nuo Jėzaus. Jos panašios į laužus, kurie vilioja nerūpestingus drugelius.

Mėgindami išvengti skausmo ir problemų, mes įžiebiame savo ugnį. Tačiau, kaip liudija minėta Biblijos ištrauka, mūsų uždegti laužai sukelia mūsų gyvenime tą patį pragarą, kurio mes taip beviltiškai norime išvengti.

Prašau, sekite mano pavyzdžiu – užgesinkite savo „fakelus“. Atsisakykite mėginimų gyvenime eiti savo keliais. Palikite savo begalines beviltiškas pastangas pasiekti eilinį tikslą, įkopti į eilinę aukštumą, sustiprinti kontrolę ir išaštrinti savo mąstymą. Paprasčiausiai sustokite. Bent minutę pabūkite tamsoje. Pailsėkite. Sukaupkite jėgas. O svarbiausia – sulaukite susitikimo su Jėzumi. Viešpats sako: „Atėjo laikas. Ateik pas Mane dabar, ir Aš tave nukreipsiu į teisingą kelią“.

Patarlių 3, 5-6 skelbia: „Pasitikėk Viešpačiu visa širdimi ir nesiremk savo supratimu. Visuose keliuose pripažink Jį, tai Jis nukreips tavo takus“.

Kai dėl neaiškios ateities giliai širdyje įsitaiso baimė, kai gąsdina tamsoje tavęs tykantys šešėliai, ar nebus geriausias sprendimas tamsoje eiti su Jėzumi, negu be Jo būti savo išgalvotoje šviesoje?