Pamokslai

Tikėjimas ir darbai

Earl Poysti
2014 September 03 d.

Tikriausiai jums teko girdėti, kad paėmus Bibliją, neva galima įrodyti ką tik nori. Tokią kvailystę gali pasakyti tik tas, kuris nepažįsta Biblijos. Kai tokius dalykus sako žmogui, paviršutiniškai skaitančiam Bibliją, arba tokiam, kuris žino tik atskiras Biblijos ištraukas, jiems visgi gali pasirodyti, jog viena Biblijos vieta prieštarauja kitai. Tačiau toks supratimas visuomet atsiranda dėl to, kad atskiros Biblijos eilutės nėra skaitomos viso Šventojo Rašto kontekste.

Pateiksime tokį pavyzdį. Laiške romiečiams 4, 5 pasakyta: „O tam, kuris nedirba, bet tiki Tuo, kuris išteisina bedievį, jo tikėjimas įskaitomas jam teisumu“. Tą patį mes skaitome laiške efeziečiams: „Nes jūs esate išgelbėti malone per tikėjimą, ir tai ne iš jūsų...“ (Ef 2, 8). O Jokūbo laiške pasakyta: „Žmogus išteisinamas darbais, o ne vienu tikėjimu“ (Jok 2, 24). Tarsi prieštaraujama: iš vienos eilutės galima suprasti, kad žmogus yra pateisinamas tikėjimu, o iš kitos – darbais.

Taip ir šiandien mūsų nagrinėjamame Pauliaus laiško romiečiams tekste tarsi yra prieštaravimas,  susijęs su tuo, ką jis kalba aukščiau cituotame tekste. Perskaitysime tekstą iš laiško romiečiams 2, 6-10: „Jis kiekvienam atmokės pagal jo darbus: tiems, kurie, ištvermingai darydami gera, ieško šlovės, garbingumo ir nemirtingumo, - amžinuoju gyvenimu, o išpuikėliams, kurie nepaklūsta tiesai, bet yra pasidavę neteisumui, - pykčiu ir rūstybe. Sielvartas ir suspaudimas sielai kiekvieno žmogaus, kuris daro bloga, pirma žydo, paskui graiko. Ir šlovė, pagarba bei ramybė kiekvienam, kuris daro gera, pirma žydui, paskui graikui“.

Pirmiausia, ką čia reikia pastebėti, yra tai, jog Dievas teis kiekvieną pagal jo darbus! Paulius čia nekalba apie jokias išimtis. Jis kalba: kiekvienas bus Dievo teisiamas pagal jo darbus. Tačiau argi tai nėra prieštaravimas? Jeigu išgelbėjimas – pagal mūsų tikėjimą, tai kaip Dievas gali teisti žmogų pagal jo darbus, kai jis buvo išgelbėtas ne darbais o tikėjimu?  

Skaitome toliau, ir klausimas tarsi tampa dar sudėtingesnis. Čia kalbama, kad tie, kurie ištvermingi darydami gera ieško šlovės, garbingumo ir nemirtingumo, - gaus amžinąjį gyvenimą. Ir truputį žemiau Paulius pakartoja tą pačią mintį ir sako: „šlovė, pagarba bei ramybė kiekvienam, kuris daro gera...“ Kaip tai suprasti?

Čia mes turime pavyzdį, kaip aiškinant kokią nors Šventojo Rašto vietą, ją nagrinėti būtina visos Biblijos kontekste. Skaitant ir studijuojant Dievo Žodį, niekuomet nereikėtų užmiršti vienos taisyklės: bet kuris tekstas, eilutė arba sakinys, paimti iš Biblijos, yra nedaloma visos visumos dalis. Kitaip sakant, jokiu būdu negalima imti kokios nors atskiros Šventojo Rašto eilutės ir jos aiškinti, nenustačius, koks jos santykis su visu Raštu. Joks Biblijos tekstas be išimties negali būti izoliuotas, atskiras, nesusijęs su visais likusiais Šventojo Rašto tekstais; jis visuomet bus visos visumos dalis.

Tokiu būdu nagrinėdami mūsų tekstą, mes pastebėsime, jog šie du tekstai visiškai dera su likusiu Šventojo Rašto mokymu.

Ne kartą mes paminėjome faktą, jog visa žmonija yra padalinta į dvi kategorijas, į dvi klases. Ir šito mus nuo pradžių iki galo moko Biblija. Vienai kategorijai žmonių priklauso tie, kurie paklūsta  Dievui, o kitai – tie, kurie atkakliai nepaklusta tiesai. Kitaip sakant, tarp šių dviejų grupių nėra trečios, kurią mes vadintume neutralia. Arba žmogus yra už Dievą, arba prieš Jį.

Taigi, pirma, ką mes turėtume pažymėti mūsų tekste, – tai kaip tik tas ryškus skirtumas tarp Dievo vaikų ir pasaulio vaikų.

Vienai grupei priklauso atgimę iš Dvasios tikintieji, apie juos parašyta mūsų teksto 7 ir 10 eilutėse; tai tie, kurie „ištvermingai darydami gera, ieško šlovės, garbingumo ir nemirtingumo...“ Antrai grupei priskiriami tie, kurie nepažįsta Dievo, apie juos pasakyta 8 ir 9 eilutėse: „kurie nepaklūsta tiesai, bet yra pasidavę neteisumui, - pykčiu ir rūstybe. Sielvartas ir suspaudimas sielai kiekvieno žmogaus, kuris daro bloga...“.

Kiekvienas gimęs iš aukšto Dievo vaikas priklauso dorųjų klasei, kurie ieško šlovės, pagarbos ir nemirtingumo. Jiems ir tiktai jiems priklauso amžinasis gyvenimas. Tačiau kaip tai suprasti? Juk sakoma, kad ištvermingai darydami gera jie įgyja amžinąjį gyvenimą, ir tuo pačiu pasakyta, kad jie bus teisiami pagal savo darbus. Juk Paulius to paties laiško 3 skyriuje aiškiai kalba, kad nėra darančio gera (teisaus), nėra nė vieno. Ir vėl susiduriame su lyg ir akivaizdžiu prieštaravimu?

Taip, mūsų senasis žmogus, senasis Adomas, negali padaryti nė vieno gero darbo. Tai iš tikrųjų taip. Nė viena pastanga padaryti gera negali patenkinti Dievo reikalavimų. Kodėl? Nes žmogus pagal savo prigimtį yra nuodėmingas. Jis, kaip kalba Raštas, turi aptemdytą protą, atitolęs nuo Dievo gyvenimo dėl tamsumo ir užkietintos savo širdies. Jis – pykčio vaikas ir miręs savo nusikaltimuose. Štai kodėl jis negali patikti Dievui. Jis priešiškas Jam, ir Dievo pyktis visą laiką yra jame.

Tačiau Dievas rado žmogui išeitį iš jo liūdnos padėties. Jis, Dievas Tėvas, atsiuntė į šį pasaulį Savo Vienatinį Sūnų, kad Jis Savo pakeičiamąja (pavaduojančia) mirtimi sutaikytų su Savimi nusidėjėlius. To reikalavo Dievo šventumas ir teisingumas, ir dabar Dievas visiems žmonėms siūlo išgelbėjimą per tikėjimą Jo Sūnumi, Jėzumi Kristumi.

Ir kokia šio išgelbėjimo tikėjimu esmė? Nusidėjėlis savo tikėjimu yra visiškai pateisinamas prieš Dievą! Jėzaus Kristaus teisumo dėka jis stovi teisus Šventojo Dievo akivaizdoje.

Tačiau nusidėjėlis savo tikėjimu yra ne tik pateisintas, bet Dievas per tikėjimą Jo Sūnumi žmogų atgimdo iš naujo. Jame gyvena kitas žmogus, naujas, atgimęs krikščionis. Šis naujas, Dievo sutvertas kūrinys, gali atlikti patinkančius Dievui gerus darbus. Šis naujas kūrinys ieško šlovės, bet šlovės ne sau, o Dievui. Šis naujas žmogus neprašo sau garbės, bet visą garbę ir gyrių jis atiduoda Kristui. Tai, mano mielieji, išskirtiniai Dievo vaiko bruožai.

„Bet tai, kas man buvo laimėjimas, - dabar sako jis, - dėl Kristaus palaikiau nuostoliu. O taip! Aš iš tikrųjų visa laikau nuostoliu dėl Kristaus Jėzaus, mano Viešpaties pažinimo... veržiuos į tikslą aukštybėse, siekiu apdovanojimo už Dievo pašaukimą Kristuje Jėzuje“ (Fil 3, 7-8. 14).

Bet čia Paulius nurodo dar vieną Dievo vaiko požymį, o būtent tai, jog jis siekia nemirtingumo. Siela, nuplauta Kristaus krauju, nebijo mirties. Kodėl? Todėl, kad ji žino, jog per mirtį ji įeina į nemirtingumą, į amžinybę.

Dievo Žodis sako, kad Kristus sielą išvadavo iš mirties, iš mirties baimės. Šioje mirties baimės vergijoje siela yra iki tol, kol tikėjimu priima Kristų. Mirtis nusidėjėliui visuomet buvo sielvartas ir suspaudimas. Bet tikinčiajam – tai amžinasis gyvenimas su Kristumi. Patikti Dievui galima tik per tikėjimą. Kitaip sakant, viskas įmanoma tikėjimu. „Nes jūs esate išgelbėti malone per tikėjimą... ne dėl darbų, kad kas nors nesigirtų“ (Ef 2, 8-9).

Tačiau toks, gyvas, patinkantis Dievui tikėjimas, turi duoti vaisių. Kodėl mes laiške efeziečiams 2, 10 skaitome: „Mes“, mes – tai tie, kurie tikėjimu priėmėme Dievo išgelbėjimo dovaną, mes, kurie tikėjimu į Dievo Sūnų gimėme iš naujo, nes „mes esame Jo kūrinys“.

Mūsų dalis išgelbėjimo darbe - tikėti! O Dievo Dvasia, atsakydama į mūsų tikėjimą, atgimdo mus, daro mus naujais kūriniais. „Mes esame Jo kūrinys, sukurti Kristuje Jėzuje geriems darbams, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė mums atlikti“ (Ef 2, 10).

Taip, mūsų puolęs, nuodėmingas žmogus, mūsų valdingasis „Aš“ negali atlikti nė vieno gero darbo; tačiau mūsų naujas žmogus, sukurtas Kristuje Jėzuje  per tikėjimą Juo, geba tai padaryti. Todėl Dievo vaikas drąsiai sako: „Man gyvenimas - tai Kristus“ (Fil 1, 21), ir todėl „aš viską galiu Kristuje, Kuris mane stiprina“ (Fil 4, 13).

Visą šią naujojo gyvenimo paslaptį apaštalas Paulius reziumuoja laiške galatams, sakydamas: „Ir daugiau ne aš gyvenu, o gyvena manyje Kristus“ (Gal 2, 20). Reiškia, jog gerus darbus atlieka jau ne senasis Saulius, o naujasis Paulius Kristuje Jėzuje. „Aš viską galiu Kristuje, kuris mane stiprina“ (Fil 4, 13). Ir toliau šioje eilutėje (Gal 2, 20) jis sako: „Ir dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane“.

Ar jūs pastebėjote, ką sako Paulius? Kol jis žemėje gyvena kūne, jo tikėjimas sukuria šį reikalingą kontaktą su gyvuoju Kristumi. Štai kodėl tikėjimas yra toks būtinas! Jis taip pat yra būtinas kaip elektros laidas, prijungtas prie generatoriaus, t.y. prie energijos šaltinio, be kurio negalima naudotis srove. Jeigu laidas sujungtas su generatoriumi, tai jis ir veiks. Pats savaime laidas neveikia. Bet vos tik jis susiliečia su generatoriumi, per laidą įvyksta būtinas susijungimas, kuris ir atlieka norimą veiksmą. Ir dėl šio veiksmo mes žinome, jog kontaktas yra užmegztas.  

Taip pat yra ir su žmogumi. Jo tikėjimas yra pažįstamas pagal jo darbus. Štai kodėl mes skaitome Jokūbo laiške: „“Argi ne darbais buvo išteisintas mūsų tėvas Abraomas, aukodamas savo sūnų Izaoką ant aukuro? Taip išsipildė Rašto žodžiai: ‚Abraomas patikėjo Dievu, ir tai buvo jam įskaityta teisumu‘, O jis buvo pramintas Dievo draugu“. Juk matote, žmogus yra pateisinamas darbais, o ne vien tik tikėjimu. „Kaip kūnas be dvasios yra miręs, taip tikėjimas be darbų negyvas“ (Jok 2, 21. 23. 26).

Čia nėra jokio prieštaravimo, nes tikėjimas yra susietas su darbais taip pat, kaip fizinis gyvenimas – su mūsų kūnu. Jie yra neatskiriami. Todėl, kai Kristaus paklausė: “Ką mums daryti, kad vykdytume Dievo darbus?“, Jėzus atsakė: „Tai yra Dievo darbas: tikėkite Tą, kurį Jis siuntė“ (Jn 6, 28-29). Jie klausė apie Dievo darbus, o Jėzus jiems kalbėjo apie vieną Dievo darbą – apie tikėjimą! Iš jo išplaukia Dievui patinkantys darbai.

Visiems tikintiesiems yra žinomas apaštalo Pauliaus laiško hebrajams 11 skyrius. Tai tikėjimo skyrius. Jis prasideda Abelio pavyzdžiu: „Tikėjimu Abelis aukojo geresnę auką negu Kainas ir dėl tikėjimo gavo liudijimą, kad yra teisus, Dievui paliudijus apie jo dovanas. Dėl tikėjimo jis ir miręs tebekalba.“ (Hbr 11, 4).

Pradžios knygos 4 skyriuje mes skaitome Kaino ir Abelio istoriją, ten pasakyta: „Viešpats pažvelgė į Abelį ir jo auką, tačiau į Kainą ir jo auką Jis nepažvelgė.“ (Pr 4, 4-5). Jūs pastebėjote, kokia tvarka sustatyti Abelis ir Kainas bei jų aukos? Iš pradžių – žmogus, o paskui – jo auka. Neteisinga būtų manyti (nors tame yra dalis tiesos), kad Dievas, nepriimdamas Kaino aukos, atsisakė arba nepriėmė ir paties Kaino; arba kad Dievas, priimdamas Abelio auką, tuo pačiu priėmė ir patį Abelį. Čia reikia laikytis tos tvarkos, kurią nustatė Šventojo Rašto Autorius. Dievas priėmė Abelį ir todėl priėmė ir jo auką; Dievas atstūmė Kainą ir todėl nepriėmė jo aukos. Matote, Kaino auka parodė, koks iš esmės buvo Kainas; o Abelio auka parodė, koks buvo tas, kuris aukojo šią auką. Todėl vienam buvo atsakyta dėl to, koks jis buvo Dievo akyse, ir apie tai liudijo jo aukojama auka. O kitas buvo Dievo priimtas, nes jo aukojama auka kalbėjo apie tai, koks buvo jis pats. Štai kodėl pasakyta: „Viešpats pažvelgė į Abelį ir jo auką, tačiau į Kainą ir jo auką Jis nepažvelgė“.

Laiške hebrajams yra pabrėžiama ta pati mintis: „Tikėjimu Abelis...gavo liudijimą, kad yra teisus, Dievui paliudijus apie jo dovanas.“ Mes matome, jog brolių aukos parodė, kokie jie buvo. Iš esmės, vienas ir kitas brolis buvo nusidėjėliai, tačiau vienas tikėjo, o kitas – ne. Tas, kuris tikėjo, savo tikėjimu padarė gerą darbą: paaukojo Dievui tinkamą auką. Tas, kuris netikėjo, pasielgė pagal savo užsispyrusią ir nepaklusią širdį, ir nors jis taip pat aukojo aukas, tačiau Dievas negalėjo jo aukų priimti.

Štai kodėl laiško hebrajams 11 skyriuje, mes skaitome: „O be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui. Kas artinasi prie Dievo, tam būtina tikėti, kad Jis yra ir kad uoliai Jo ieškantiems atlygina.“ (Hbr 11, 6). Abelis patikėjo Dievui. Štai čia yra pradžia. „Tikėjimu Abelis aukojo geresnę auką negu Kainas“. Kodėl geresnę? Todėl, kad Abelis patikėjo Dievu. Savo auka Abelis pripažino tai, ką Dievas atskleidė Adomui ir Ievai, jo tėvams, ir ką, jie, savo ruožtu, perdavė jam ir Kainui: būdami nusidėjėliai, jie tik per nekaltą tarpininką gali ateiti pas Dievą. Tikėjimu jis, Abelis, pripažino tą vienintelį kelią – prieigą (patekimą) pas Dievą per kito mirtį, šiuo atveju – per nekaltą gyvulį. Savo auka jis pripažino ne tik savo nuodėmingumą, bet ir Dievo šventumą, teisingumą ir gailestingumą.

Aukos, kurias aukojo Kainas, viso to nepripažino. Jis elgėsi ne pagal Dievo valią ir todėl ne pagal tikėjimą. Kainas pasielgė pagal savo išdidžios, užsispyrusios ir neatgailaujančios širdies nuostatą. Jis tikėjosi patikti Dievui savo puolusios prigimties darbais. Jis norėjo būti Dievo priimtas pagal savo sąlygas. O tai yra neįmanoma. Štai kodėl Dievui turi galią ne geri mūsų darbai, o tik tikėjimas, gyvasis tikėjimas Jėzumi Kristumi. Pirmasis geras darbas, kuri padarė Abelio tikėjimas – buvo auka, kurią jis aukojo Dievui. Ja jis gavo liudijimą, kad yra teisus.

Tačiau atkreipkite dėmesį, jog gyvybiškai svarbus tikro tikėjimo elementas niekuomet nenumiršta. Čia pasakyta, jog dėl tikėjimo Abelis ir miręs tebekalba. Ką Abelis tebekalba po mirties? Ar jūs prisimenate, ką Dievas pasakė Kainui apie šaukiantį jo brolio Abelio kraują: „Tavo brolio kraujas šaukiasi manęs nuo žemės.“ (Pr 4, 10)? Ko šaukėsi Abelio kraujas? Keršto? Ne, Abelio kraujas šaukė apie išganymą, apie atpirkimą ir sutaikymą, apie grįžimą pas Dievą. Pralietame teisiojo Abelio kraujyje Dievas išgirdo nuodėmės ir velnio pavergto žmogaus šauksmą, jo klyksmą. Ir šį šauksmą Dievas ne tik išgirdo, bet ir atsakė į jį. Šlovė Dievui per amžius!

Dievas atsiliepė į šį nevilties šauksmą Savo Sūnaus, brangaus Jėzaus Kristaus krauju. Nuo tos dienos Jėzaus Kristaus kraujas kalba kiekvienam iš mūsų, kad atpirkimas atliktas! Jūs Jėzaus Kristaus krauju gavote savo nuodėmių atleidimą, jūs per Jėzaus Kristaus auką tapote pateisinti prieš Dievą, ir jūs gaunate išgelbėjimą. Ir visa tai yra įmanoma tikėjimu į Jėzų Kristų, tikėjimu Dievo Sūnaus pralietu krauju. Jūs tik turite su tikėjimu ateiti pas Dievą, ir tuomet būsite išgelbėti. Šis žingsnis bus pirmasis jūsų tikėjimo vaisius, pirmasis geras darbas, kurį priims Dievas.

Tikėkite ir gyvenkite. Jūs klausiate, ką daryti, kad vykdytumėte Dievo darbus? „Tai yra Dievo darbas, - sako Kristus, -  tikėkite Tą, kurį Jis siuntė“ (Jn 6, 28-29), t.y. Jėzų Kristų. Žinokite, jog be Kristaus jūs esate tokioje pačioje padėtyje, kokioje buvo Kainas. Dievo pyktis yra ant jūsų. Tačiau šiandien jūs galite būti išgelbėtas. Ateikite toks, koks esate. Jėzaus Kristaus kraujas gali padaryti jus baltesnį už sniegą. Jūs tik turite tikėdamas ateiti pas Dievą, tikėdamas Jo Sūnaus pralietu krauju, ir tuomet būsite išgelbėtas.

„Turėkite Dievo tikėjimą“, - sako Kristus.