Pamokslai

Ar esate pasiruošę Viešpaties atėjimui?

David Wilkerson
2014 August 11 d.

Viena brangi krikščionė iš Luizianos mums parašė: „Praėjusį sekmadienį mūsų pastorius paprašė mus paliudyti, ką praėjusią savaitę mūsų gyvenime nuveikė Dievas. Jo paties penkiametis sūnus atsistojo ir pasakė: „Vakar aš sapnavau sapną. Jėzus man pasakė, kad Jis greit ateis“. Šventoji Dvasia panaudojo šį vaiką, kad per jį Dievo žmonėms primintų didžią tiesą.

Liūdna, jog dabartinė karta apie Kristaus sugrįžimą žino mažiau negu bet kuri kita karta. Dabar labai retai bažnyčiose pamokslaujama apie Jėzaus atėjimą. O iš tikrųjų yra labai daug tokių, kurie vadindami save krikščionimis, nenori nieko apie tai girdėti. Kodėl?

Daugelio žmonių, įskaitant ir krikščionis, gyvenimas yra geras, ir visas jų dėmesys yra sutelktas į tai, kaip padaryti, kad šie geri laikai tęstųsi. Panašiai kaip Loto žmona, daugelis prisirišo ir pamilo savo turtą. Jie susižavėjo šio pasaulio daiktais, ir pagal jų supratimą, Jėzaus atėjimas tik viską sutrikdys.

Aš girdėjau, kaip parapijiečiai šaipėsi iš tų, kurie įsivaizduoja galimybę, jog bet kurią akimirką Jėzus gali sugrįžti. Jie išjuokia pačią mintį, kad Jis gali greitai ateiti. Net yra toks mokymas, kuris teigia, jog mūsų Viešpats neateis dar tūkstantį metų. Jie tai argumentuoja tuo, jog bažnyčiai reikės būtent tiek laiko, kad evangelizuotų pasaulį ir įsteigtų naują pasaulio tvarką iki tol, kol grįš Kristus, kad valdytų kaip Karalius.   

Apaštalas Petras kaip tik ir turi galvoje tokius mokymus, kai sako: „Paskutinėmis dienomis pasirodys šaipūnai, gyvenantys geiduliais ir kalbantys: ‚Kur Jo atėjimo pažadas? Juk nuo to laiko, kai užmigo protėviai, visa pasilieka kaip buvę nuo sutvėrimo pradžios‘ “ (2 Pt 3, 3-4).

Visiems tokiems atkakliai besislepiantiems nuo tiesos žmonėms Petras sako: „O Viešpaties diena ateis kaip vagis naktį. Tada dangūs praeis su smarkiu ūžesiu, elementai sutirps karštyje, ir žemė su savo kūriniais sudegs“ (2 Pt 3, 10).

Dar daugiau, Petras mums sako, kad yra priežastis, kodėl Jėzus dar nesugrįžo. Jis rašo: „Viešpats nedelsia ištesėti savo pažado, kaip kai kurie mano, bet kantriai elgiasi su mumis, nenorėdamas, kad kuris pražūtų, bet kad visi atsiverstų“ (2 Pt 3, 9). Mūsų Viešpats yra labai kantrus nedorėliams.

Asmeniškai aš stebiuosi Dievo kantrumu mums, šiai kartai. Pasipiktinimą keliantį moralinį nuosmukį mato net pasaulietiniai analitikai. Net jeigu jūs ir stengiatės turėti švarią sąžinę, jūsų protas yra pripildytas naujienų apie kasdien vykstantį visokiausią piktą. Be to kai kurie įvykiai yra tokie siaubingi, kad atrodo neįmanomi: žudynės mokyklose, baisūs išprievartavimai, prievarta prieš vaikus, karingasis homoseksualizmas, neįsivaizduojamas žiaurumas.

Dažnai mūsų širdis šaukia: „Viešpatie, kada gi Tu atstatysi teisingumą? Kada Tu teisi šiuos piktadarius?“ Mes stebimės, kodėl Dievas taip ilgai delsia nubausti tą neįsivaizduojamą nedorybę, kuri šiandien klestėte klesti. Mes įsivaizduojame paveikslą, kai šie piktadariai, pagaliau, puls veidu į žemę prieš Viešpatį, prieš Jo šventumą.

Tačiau Petras kalba, kad Jėzus dabar nėra iškėlęs sau užduoties teisti, net patį paskutinį nusidėjėlį. Atvirkščiai, dabar Viešpačiui svarbiausias yra gailestingumas. Jis turi didelę kantrybę patiems paskutiniams piktadariams. Jis laukia, kad galėtų apreikšti Savo gailestingumą kiekvienam neatgailavusiam nusidėjėliui, traukdamas jį meilės ir malonės saitais.

„Jeigu visa taip suirs, tai kaip reikėtų pasižymėti šventu elgesiu ir dievotumu jums, laukiantiems ir skubinantiems Dievo dienos atėjimą, kai dangūs suirs liepsnose ir elementai sutirps iš karščio! Tačiau mes pagal Jo pažadą laukiame naujo dangaus ir naujos žemės, kuriuose gyvena teisumas. Todėl, mylimieji, šito laukdami, stenkitės, kad Jis rastų jus taikoje, nesuteptus ir nepeiktinus“ (2 Pt 3, 11-14).

Mes galime leisti savo dienas, siekdami atpažinti laiko ženklus, važinėti į Artimuosius Rytus arba dar kur nors. Tačiau Dievas sako: „Žiūrėk savo širdies. Stenkis atidžiai išpildyti Mano Žodį“. Paulius priduria: „Taigi, kiekvienas iš mūsų duos Dievui apyskaitą už save“ (Rom 14, 12). Toliau jis mus perspėja, kad mes neteistume kitų ir saugotumės, jog netaptume susitrenkimo akmeniu artimajam ir jo nuopolio priežastimi.

Mes galime būti tikri, kad Dievas teis nusidėjėlius. Nėra jokios abejonės, kad atsiskaitymo diena artėja. Kai ši diena ateis, tuomet visi keikūnai, tie, kurie nekentė Dievo ir nedorėliai turės atsakyti. Bus atverstos knygos, kiekviena piktadarytė bus visiems apreikšta, viskas, ką šie pikti žmonės padarė nusižengdami Dievo valdžiai. Jų darbai bus griežtai nubausti, ir nedorėliai bus amžiams išvartyti iš Dievo akivaizdos.

Jėzus užtikrino Savo mokinius: „Tad nejaugi Dievas neapgins savo išrinktųjų, kurie Jo šaukiasi dieną ir naktį, ir dels jiems padėti?“ (Lk 18, 7). Jis kalbėjo: „Taip, kartą Dievas teis visus tuos, kurie tyčiojosi, persekiojo, uždarė į kalėjimus ir žudė Jo žmones. Persekiojamos Bažnyčios šauksmas buvo išgirstas. Ir Jis greit jiems atkeršys“. Tačiau jau kitoje eilutėje Jėzus sako: Bet ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?“ (Lk 18, 8).

Kristaus klausimas šios eilutės gale kalba apie tai, kas Jį labiausiai jaudina. Jis sako: „Kai Aš grįšiu, Aš ieškosiu tų, kurie tiki Mano pažadais grįžti jų pasiimti. Klausimas tas, ar žmonės bus pasirengę sutikti Mane ir laukti Manęs? Ar jie bus atsiskyrę nuo šio pasaulio ir trokš to, kad Aš juos pasiimčiau kaip Savo nuotaką pas Save? Ar jie bus skaistūs (nepriekaištingi), ar vis dėlto suteršti šio amžiaus dvasios? Ar Aš rasiu atėjęs, juos džiaugsmingai šaukiančius: „Ateik, Viešpatie Jėzau!“? (Apr 22, 20).

„Tačiau tos dienos ir valandos niekas nežino, nė dangaus angelai, o vien tik mano Tėvas“ (Mt 24, 36).

Jėzus užbaigia šį teiginį patikslinančiuoju žodžiu „nes“ (Mt 24, 37; Jurėno vert.). Toliau Jis kalba apie tai, koks bus žmonijos (didžiosios jos dalies) elgesys, kai Jis sugrįš. Jis mums nepranešė Savo sugrįžimo datos, bet užtat Jis pasakė, kokia tuomet bus visuomenė.

Ir priminė istoriją iš Rašto: „Kaip dienomis prieš tvaną žmonės valgė, gėrė, tuokėsi ir tuokė iki tos dienos, kurią Nojus įžengė į laivą, nieko nenumanydami, kol užėjo tvanas ir visus nusinešė; taip bus ir tada, kai ateis Žmogaus Sūnus“ (Mt 24, 38-39). Jėzus taip pat prisimena Loto laiką: „Taip pat  buvo ir Loto dienomis. Jie valgė ir gėrė, pirko ir pardavinėjo, sodino ir statė. O tą dieną, kada Lotas paliko Sodomą, iš dangaus krito ugnis ir siera ir visus sunaikino. Šitaip bus ir tą dieną, kai pasirodys Žmogaus Sūnus“ (Lk 17, 28-30).

Atkreipkite dėmesį, kad Jėzus sakydamas apie visa tai, nekalba nei apie vieną nuodėmę. Juk mes žinome, kad nėra nuodėmė valgyti ir gerti atitinkamus gėrimus, arba ištekėti ir tuoktis. Taip pat nėra nuodėmė pirkti, parduoti arba statyti. Nė viename iš visų šių užsiėmimų nėra nieko bloga. Dar daugiau, Pats Viešpats mums liepė, kad mes darbuotumės ir darytume darbus, kol Jis ateis. Todėl Jis nesmerkia šių darbų, atvirkščiai, minėdamas čia šiuos kasdienius rūpesčius, Jis tarsi sako: „Štai toks bus gyvenimas, kai Aš ateisiu. Ši diena bus kaip ir bet kuri paprasta diena, kai niekas nelauks, kad šią dieną gali atsitikti kažkas ypatinga“.

Mes su jumis žinome, kad aplinka, kurioje gyveno Nojus ir Lotas, Dievo teismo buvo sunaikinta. Tad ką gi Jėzus nori mums pasakyti, kalbėdamas apie paprastus paprastų žmonių darbus? Paprasčiau sakant, Jis kalba apie žmones, kurie savo širdimi nusiteikę atmesti visus Dievo perspėjimus apie teismą. Prisiminkite, kad Nojus 120 metų skelbė visuomenei, kurioje gyveno, kad užklups visiškas visko sunaikinimas. Tačiau, kaip kalba Raštas: „Kadangi nuosprendis už piktus darbus ne tuojau įvykdomas, todėl žmonių širdys yra visiškai atsidavę daryti pikta“ (Ekl 8, 11).

Tai yra būtent tas, kas šiandien vyksta mūsų visuomenėje. Visi karštligiškai kažką parduoda ir perka, valgo, geria, sodina ir stato. Didžiulis skaičius tų, kurie yra apsėsti asmeniško praturtėjimo, ir jie sąmoningai yra kurti visokiam „negatyviam“ pamokslui, kuris kaip nors gali sutrukdyti jų siekiams. Netgi pasaulietiškus balsus, perspėjančius dėl užklumpsiančios finansinės katastrofos, dauguma žmonių ignoruoja.

Viena pamaldi krikščionė parašė man apie vieną jos pokalbį su pagyvenusia žyde. Ši holokaustą išgyvenusi žydė jai pasakė: „Tai, kas šiandien vyksta Amerikoje, man primena tai, kas vyko Vokietijoje, kai Hitleris veržėsi į valdžią. Buvo visiškai ignoruojami visi perspėjimai. Buvo lengvabūdiškai vertinami visi antisemitiniai pasisakymai. Aš tuomet dar buvau vaikas, tačiau prisimenu, kaip buvo rengiami dideli vakarėliai, kurie užsitęsdavo ilgai po vidurnakčio, - ir tai vyko tuo metu, kai Hitleris jau pradėjo sodinti žydus už grotų ir vežti į dujų kameras.

Aš prisimenu, kaip vyresnio amžiaus žydai kalbėjo: „ne, tokie dalykai negali atsitikti tokioje išsilavinusioje, civilizuotoje šalyje kaip Vokietija. Ir jie šoko per naktis savo pokyliuose, - vyrai apsivilkę smokingais, moterys - brangiomis vakarinėmis suknelėmis. Viso labo po kelių savaičių tuos pačius žmones jau grūdo kaip gyvulius į gyvulinius vagonus, kad išvežtų į koncentracijos stovyklas. Jie manė, kad geri laikai ir klestėjimas tęsis amžinai. Tačiau labai greitai ištikti šoko jie sakė: „dar prieš kelias savaites mes gėrėme ir šokome. Kas gi atsitiko? Kaip galėjo taip staiga viskas pasikeisti?“

Perspėjimo balsas dar kartą pasigirdo Kristaus bažnyčioje: „Jėzus greitai ateis! Jaunikis jau kelyje. Pasiruoškite ir būkite pasirengę Jį sutikti. Nulenkite savo galvas, nes prisiartino atpirkimas!“ Bet net ir po to, - Jėzus perspėja, - žmonės ignoruos šį kvietimą. Viskas bus taip pat, kaip Nojaus ir Loto dienomis: žmonės dirbs savo darbus, visiškai negalvodami apie Jo atėjimą, ignoruodami visus pranašiškus ženklus. Ir štai pats tikriausias ženklas, jog Jis ateis: mes visur matysime tyčinį abejingumą.

Jėzus kalbėjo, kad Jo žmonės akimirksniu išnyks nuo žemės.

„Tą naktį dviese miegos vienoje lovoje, ir vienas bus paimtas, o kitas paliktas. Dvi mals drauge, ir viena bus paimta, o kita palikta. Du bus lauke, ir vienas bus paimtas, kitas paliktas“ (Lk 17, 34-36).

Mato evangelijoje Jėzus taip kalba apie išrinktuosius, kurie bus paimti Dievo: „Jis pasiųs savo angelus su skardžiais trimitų garsais, ir jie surinks Jo išrinktuosius iš keturių žemės pusių, nuo vieno dangaus pakraščio iki kito“ (Mt 24, 31). Paulius aiškiai kalba: „Nes pats Viešpats nužengs iš dangaus nuskambėjus paliepimui, arkangelo balsui ir Dievo trimitui, ir mirusieji Kristuje prisikels pirmiausia, paskui mes, gyvieji, išlikusieji, kartu su jais būsime pagauti į debesis susitikti su Viešpačiu ore ir taip visuomet pasiliksime su Viešpačiu. Todėl guoskite vieni kitus šiais žodžiais“ (1 Tes 4, 16-18).

Svarbiausia, ką mums nori pasakyti Jėzus, tai, jog kokie bebūtų dramatiški įvykiai, visa tai įvyks pačią paprasčiausią dieną. Viskas bus tiksliai taip pat, kaip tomis senovės teismo dienomis, Nojaus ir Loto dienomis: vyrai ir moterys dirbs savo darbus, užsiims savo įprastais kasdieniniais darbais. Paskui viskas įvyks staiga, akimirksniu. Paulius sako: „ne visi užmigsime, bet visi būsime pakeisti, - staiga, vieną akimirką, skambant paskutiniam trimitui. Trimitas nuskambės, ir mirusieji bus prikelti negendantys, o mes būsime pakeisti“ (1 Kor 15, 51-52).

Ši diena bus tokia pat paprasta diena, kaip ir visos kitos. Visa žmonija nieko nenumanys, bet paskui atsitiks tai, kad Kristus akimirksniu pasiims Savo nuotaką pas Save.

Ar jūs laukiate ir ar trokštate Jo atėjimo?

Aš niekuomet nepadarysiu nieko, kas pasėtų abejonę kitame tikinčiajame dėl jo pasirengimo ir paėmimo į dangų. Daugelis iš dabar skaitančiųjų šį laišką, tikriausiai gali sakyti: „Taip, aš pasirengęs. Aš atgailavau ir išpažinau savo nuodėmes, ir aš atėjau. Aš pasitikėjau Jėzaus teisumu. Ir jeigu Jis kaip tik dabar ateis, tai aš žinau, jog aš neišgirsiu savo adresu pasmerkimo. Aš žinau, ką įtikėjau. Aš esu užtikrintas, kad aš esu – Jo“. Aš tą patį pasakyčiau apie save patį.

Tačiau, dar kartą perskaitydamas Kristaus perspėjimus, aš aptikau juose kai ką, dėl ko neturiu jėgų praeiti pro šalį. Jėzus liepia: „Todėl budėkite, nes nežinote, kurią valandą ateis jūsų Viešpats“ (Mt 24, 42). Toliau Jis sako: „Supraskite ir tai“ (Mt 24, 43). Kitais žodžiais tariant: „jeigu jūs norite būti pasiruošę, jeigu norite būti budrūs, kaip Aš noriu, jog jūs būtumėte, tai yra kažkas, ką jūs turite žinoti“.

Toliau Jėzus kalba apie žmogų, kuris galvojo, kad yra pasiruošęs, tačiau iš tikrųjų taip nebuvo. Į jo namą buvo „įsilaužta“ (Mt 24, 43). Toliau Jėzus nusako žmogų, kuris iš tiesų buvo pasiruošęs (Mt 24, 45-47). Pagaliau, Jis duoda baisų perspėjimą apie blogus tarnus, kurie buvo įmesti į pragarą drauge su veidmainiais (Mt 24, 48-51).

Tarnas, kuris iš tiesų pasirengęs, panašus į namų šeimininką, kuris duoda maisto visiems, kuriuos jis globoja. „Kas tas ištikimas bei protingas tarnas, kurį šeimininkas paskyrė tarnauti savo šeimynai, kad ją maitintų deramu laiku?“ (Mt 24, 45). Jėzus mums sako, kad atlygis tarnui bus toks, kad jis bus paskirtas valdyti savo šeimininko turtą (žr. Mt 24, 47). Matyt, tai, jog tarnas „maitino deramu laiku“, turi labai didelę reikšmę.

Kas tie Dievo namų valdytojai, apie kuriuos kalba Jėzus? Čia kalbama apie tėvus, o taip pat ir apie pastorius, kurie valdo Dievo namus ir yra „Dievo namiškiai“ (Ef 2, 19). Taigi, kokiu būdu tėvas „maitina deramu laiku“? Biblijos terminologijoje kaip maistas yra suprantamas Dievo Žodis. Čia naudojamas graikų k. žodis, taip pat turi maitinimo idėją, nes yra sudarytas iš žodžio reiškiančio „išmaitinti“. Toliau frazė „deramu laiku“ reiškia „tinkamu laiku“. Tokiu būdu, Kristus sako: „Palaiminti tie tėvai, kurie maitina savo vaikus Dievo Žodžiu. Jie juos savalaikiai auklėja Biblijos pamokymais, kai dar yra laikas, kol dar nėra per vėlu“.

Amerikiečių bažnyčios siunčia misionierius į visą pasaulį, kad Evangelijos žinia pasiektų neišgelbėtuosius. Tuo pačiu metu bažnyčia praranda ištisą jaunimo kartą, ir Dievas mums uždėjo šią atsakomybę. Kai Jėzus sako: „duokite jiems maisto“, Jis turi galvoje: „laikykitės Žodžio“. Kitaip sakant: „Neiškreipkite mano šventų įsakymų. Jūs neturite leisti savo vaikams, jog jie jus paveiktų taip, kad iškraipytų tiesą. Aš pažadu gerbti tuos, kurie gerbia Mano Žodį“.

Tegul šiandien Viešpats pasako apie kiekvieną krikščionį tėvą tai, ką Jis pasakė apie Abraomą: „Nes Aš žinau, kad jis įsakys savo vaikams ir savo namams po savęs laikytis Viešpaties kelio“ (Pr 18, 19). Kaip tik tokie tėvai bus paskirti valdyti visą savo Viešpaties turtą.

Jėzaus žodžiai čia taip pat liečia ir pastorius, statydinančius dvasinę šeimą. Kaip ir tėvai, pastoriai Dievo namuose turi maitinti savo kaimenę kietu maistu, o ne tik pienu. Jie turi ugdyti savo avis Viešpaties baimėje ir Jo pamokymais, kviesdami juos tapti subrendusiais Kristuje. Jėzus kalba apie tuos, kurie stropiai ir uoliai tai daro: „Palaimintas pastorius, kuris, kai Aš ateisiu, toliau maitins Mano namiškius. Jis juos maitins tyru Mano Žodžio mokslu. Aš sakau tiems pastoriams: kai Aš sugrįšiu, Aš jus paskirsiu valdyti visą Savo turtą. O Mano turtas – yra visa tai, ką davė man Tėvas“.
 
Kai Jėzus sugrįš, Jis atves pas Save kiekvieną pamaldų pastorių, kurio vienintelis rūpestis buvo rūpestis dėl jam patikėtų sielų. Tokie pastoriai ganė savo avis ne tam, kad jų sąskaita praturtėtų. Jie neįgyvendino savo svajonių beturčių, našlių arba našlaičių sąskaita. Ne, šie pastoriai baimingai ir drebėdami stovėjo už katedros, visuomet suvokdami, kad jiems teks atsakyti šventam Dievui. Kiekvienam tokiam pastoriui Kristus patikėjo savo turtą ir juos paskirs valdyti viską, ką turi.

Šį perspėjimą mes visi turime turėti savo širdyse.

Kai Jėzus ištaria šiuos žodžius „supraskite ir tai“ (Mt 24, 43), Jis iš tiesų mums sako: „žiūrėkite, neignoruokite šių žodžių“. Toliau Jis  teigia: „Bet jei blogas tarnas tartų savo širdyje: ‚Mano šeimininkas neskuba grįžti‘ ir pradėtų mušti savo tarnybos draugus, valgyti ir gerti su girtuokliais“ (Mt 24, 48-49).

Luko evangelijos 12 skyriuje šis tarnas yra tas pats, kuris teisingai „deramu laiku išdalino maistą“ (Lk 12, 45). Šis tarnas gerai pradėjo. Jam turėjo būti atlyginta kaip Dievo turto valdytojui. Tačiau dabar jis visiškai pasikeitė. Dabar jis muša tuos, kurie greta jo, ir geria su girtuokliais.

Kas gi atsitiko? Kažkas įvyko šio tarno širdyje, kažkoks pokytis, galbūt, nepastebimas, tačiau jis padarė įtaką jo požiūriui į savo pareigas. Kas gi tai buvo per pokytis? Jėzus taip sako: „Bet blogas tarnas tartų savo širdyje: ‚Mano šeimininkas neskuba grįžti‘ “ (žr. Mt 24, 48).

Čia išverstas graikų kalbos žodis „mušti“ numano daugkartinius smūgius. Kitais žodžiais tariant, šis tarnas įpuolė į veidmainystę. Aš jį įsivaizduoju kaip žmogų, kuris provokuoja savo žmoną, plūstasi, nesivaržydamas klausosi purvinų istorijų apie kitus, klausosi paskalų. Kaip gi jis nusirito iki tokios būklės? Jis pats save įtikino, kad jo Viešpats neskuba ateiti (dar greit neateis). Kai jis taria žodžius: „Mano šeimininkas“, jis kreipiasi į visai kitą šeimininką, o ne į savo teisųjį Viešpatį. Jis išsigalvojo savo paties Jėzų, kitokį Kristų.

Šis tarnas neskelbia visiems apie savo naują požiūrį į Viešpatį. Pokytis įvyko jo mąstysenoje, ir jam nėra reikalo plačiai paskelbti savo įsitikinimą, kad Viešpats atidėjo Savo atėjimą. Jis paprasčiausiai gyvena pagal šį mąstymo būdą. Čia visas skirtumas.

Pažvelkite patys: ar jūs susimąstėte, kodėl šiandien taip daug bažnyčių, kurios pilnos nepasiruošusių, pakančių nuodėmei malonumų ieškotojų? Ar jūs susimąstėte, kodėl tiek daug susituokusių krikščionių porų išsiskiria dėl mažiausios dingsties? Taip vyksta ne todėl, kad jų pastoriai juos moko taip gyventi, ne! Tai vyksta, nes daugelis pastorių netiki, kad Kristus ateis jų kartos gyvenimo metu. Kai kuriose bažnyčiose, jeigu jūs ateitumėte sakyti pamokslą pagal Mato 24, 44: „Todėl jūs būkite pasiruošę, nes Žmogaus Sūnus ateis tą valandą, kurią nemanote“, pastorius pasijustų įžeistas. O kaimenė paprasčiausiai seka jo pavyzdžiu.

Kaipgi šis blogasis tarnas taip nusirito, jog „gėrė su girtuokliais“? Jėzus čia kalba ne tik apie alkoholį. Mes Biblijoje aptinkame, kad galima pasigerti nuo daugelio dalykų: nuo pykčio, nuo įsižeidimo kartėlio, nuo kraujo troškimo. Svarbiausias mūsų visuomenėje alkoholinis gėrimas, tie raminamieji, kuriuos mūsų visuomenėje geria visi, - tai klestėjimas. Ir krikščionys ramiausiai geria šį gėrimą.

Jėzus mus perspėja: „Kas vyksta su jumis, kai klestėjimas jus pastveria į savo glėbį? Jūsų širdis „apsimuturiuoja“ materialinėmis gėrybėmis, ir staiga jūs prarandate budrumą dėl Mano atėjimo. Jūsų gyvenimas tampa nebevaldomas, nes jūs daugiau nebeturite dvasinio kompaso ir jūs imate visus aplinkui mušti, daryti viską ką galite, kad tik gautume tai, ko jūs norite. Jūs tampate „girtuokliais“, kurie suklupo dėl klestėjimo.

Atkreipkite dėmesį į tai, koks teismas laukia tokių veidmainių: „To tarno šeimininkas sugrįš tą dieną, kai jis nelaukia, ir tą valandą, kurią jis nemano. Jis perkirs jį pusiau ir paskirs jam dalį su veidmainiais. Ten bus verksmas ir dantų griežimas“ (Mt 24, 50-51).

Leiskite man jūsų dar kartą paklausti: Ar jūs pasirengę? Ar jūs trokštate Kritaus atėjimo? Paulius sako: „Nuo šiol manęs laukia teisumo vainikas, kurį aną dieną man duos Viešpats, teisingasis Teisėjas, - ir ne tik man, bet ir visiems, kurie pamilo Jo pasirodymą“ (2 Tim 4, 8). Panašiai ir Jokūbas kviečia mus: „Ir jūs būkite kantrūs, sustiprinkite savo širdis, nes Viešpaties atėjimas arti“ (Jok 5, 8). „Antrą kartą pasirodys ne dėl nuodėmių, bet jo laukiančiųjų išganymui“ (Hebr 9, 28; Biblijos draugijos vertimas.).

Pagaliau Paulius rašo: „Nes gelbstinti Dievo malonė pasirodė visiems žmonėms ir moko mus, kad atsisakę bedievystės ir pasaulio geidulių, santūriai, teisiai ir pamaldžiai gyventume šiame amžiuje, laukdami palaimintosios vilties ir mūsų didžiojo Dievo bei Gelbėtojo Jėzaus Kristaus šlovės pasirodymo. Jis atidavė save už mus, kad išpirktų mus iš visų nedorybių ir nuskaistintų sau ypatingą tautą, uolią geriems darbams. Taip kalbėk, ragink, drausk su valdžia“ (Tit 1, 11-15).

Aš meldžiuosi dėl to, kad tapčiau tokiu pastoriumi, apie kokį rašo Paulius. Taip, aš laukiu mano  Viešpaties sugrįžimo. Ir kartu su apaštalu aš galiu užtikrintai pasakyti: „man paruoštas vainikas, nes aš pamilau Jo pasirodymą. Aš pasiruošęs. Ateik, Viešpatie Jėzau!“ Amen!