Straipsniai

Kas yra Dievo baimė?

A. Utkina
2014 June 07 d.

Ko jūs bijote?

-    ekonominės krizės;
-    vienatvės;
-    nerasti darbo;
-    prarasti artimuosius...

Panašius klausimus ir atsakymus galima aptikti įvairiose populiariose socialinėse apklausose, kurios yra  skirtos sužinoti gyventojų viešąją nuomonę ir psichologinę nuotaiką. Neseniai vienoje Rusijos apskrityje buvo padaryti tyrimai tema „ko bijo rusai“. Tradiciškai pirmoje vietoje buvo baimė prarasti artimuosius, nuogąstavimai dėl vaikų gyvybės ir sveikatos, baimė prarasti darbą, likti be gyvenimo draugo (draugės) ir t.t. Be to, buvo pastebėta, kad baimės, jaudinusios rusus dar prieš 20 metų, tokios kaip šalies žlugimas, pilietinis karas ir kitos, atsitraukė. Ženkliai sumažėjo terorizmo pavojus, į žmonių dėmesio periferiją persikėlė taip vadinamasis „Čečėnijos faktorius“.

Žudanti baimė

Žmogiška baimė – pati savaime yra unikali. Greta kitų jausmų ir emocijų baimė kiekvieno individo gyvenime užima vieną iš svarbiausių vietų. Ji mus lydi nuo lopšio iki karsto lentos ir yra neatsiejama mūsų žemiškosios egzistencijos dalis. Baimė yra objektyvi ir nesirenka. Ji valdo tiek mažus, tiek ir didelius, tiek vargšus, tiek ir turtingus, nepaisydama lyties, amžiaus ir padėties.

Tačiau kas yra baimė kaip emocija? Pagal visuotinai priimtą apibūdinimą, baimė – tai psichologinė reakcija, primesta aplinkos, kuri varijuoja priklausomai nuo amžiaus. Pavyzdžiui, manoma, jog kūdikiai bijo dviejų dalykų: nukristi ir šaižių garsų. Kuo žmogus tampa vyresnis, tuo daugiau jame atsiranda baimių. Jeigu nekovoti su baimėmis, jos gali peraugti į fobijas, kurios per visą gyvenimą gilės ir įsitvirtins. Daugelis baimių trukdo žmogui ramiai gyventi ir vystytis, neleidžia pasiekti užsibrėžtų tikslų ir sėkmės. Pavyzdžiui, prie tokių baimių yra priskiriama baimė prarasti artimuosius, baimė dėl savo pačių gyvenimo, aukščio baimė, taip pat baimė kažką neteisingai pasakyti, netinkamai išgarsėti ir pan.

Tačiau greta neigiamų baimės pasireiškimų yra ir teigiamų: baimė dėl pavojaus, kai tai tiesiogiai susiję su savisaugos jausmu, susiduriant su aplinkybėmis, kurios yra grėsmingos gyvenimui ir sveikatai.

Gerai veikianti (išganinga) baimė

Taigi, tarp daugybės išvardintų baimės rūšių yra tos, kurios apnuodija mūsų gyvenimą ir tos, kurios jį apsaugo. Tačiau kaip tai paradoksaliai beskambėtų, dažnai pasitaiko, jog žmonės iš visų jėgų stengiasi atsikratyti jiems gyventi trukdančių baimių ir fobijų, sąmoningai ignoruoja baimę, kuri sveikam protui diktuoja atsargumą ir išmintingą elgesį. Antraip, kaip galima būtų paaiškinti tokį fenomeną kaip narkotikų vartojimą, rūkymą, girtuoklystę, netvarkingus lytinius santykius, homoseksualizmą ir daugelį kitų dalykų, kuriuos normalus žmogus turėtų atmesti ir iš tiesų jų bijoti? Kodėl tai vyksta? Ogi todėl, kad, deja, žmogus prarado gebėjimą priimti vieną iš veiksmingiausių ir jam išganingiausių baimės rūšių – baimę dėl nuodėmės.

Dievo baimė

Biblijoje esantys nuostabūs žodžiai tiksliai iliustruoja šią situaciją: „Nedorėlio nuodėmė kalba mano širdyje, kad nėra Dievo baimės prieš jo akis (...) Jo burnos žodžiai – nedorybė ir klasta. Jis liovėsi elgtis išmintingai ir daryti gera“ (Ps 36, 1.3). Štai priežastis: nėra baimės nusidėti, nes viską, apie ką mes kalbėjome anksčiau, galima įvardinti žodžiu „nuodėmė“, o tai reiškia, kad nėra ir Dievo baimės. Žmogus liovėsi bijoti to, kas nukreipta tiesiogiai prieš jo nemirtingą sielą, kas ją žlugdo ir žudo. Todėl žmogus nustojo priimti pagalbą ir išgelbėjimą iš To, Kuris jį sukūrė ir myli.

Tačiau kas yra Dievo baimė? Šis supratimas apima du pagrindinius komponentus. Visų pirma, baimė įžeisti ir užgauti tą, kurį myli ir brangina. Dėl to prisimenu vieno žmogaus žodžius, kuris pasakė taip: „Aš bijau savo žmonos, o ji bijo manęs. Mes vienas kito bijom...bijom užgauti vienas kitą, įžeisti ir prarasti“. Taip pat yra ir Dievo atžvilgiu. Tačiau bijoti įžeisti, negarbinti ir prarasti Dievą gali tik tas, kuris nuoširdžiai Jį myli, myli visa širdimi ir visa siela, kuris žino ir supranta Jo meilės vertę, tas, kuriam Dievas yra Tėvas ir kuriam Jo praradimas yra tas pat, kaip šiame gyvenime prarasti patį save. Bet jeigu žmogus nemyli Dievo, Jo negerbia ir nėra nuolankus Jo akivaizdoje, tokiam Jis nėra Tėvas, o griežtas ir teisingas Teisėjas. Šiuo atveju veikia antrasis komponentas: Dievo bausmės baimė, kuri anksčiau ar vėliau ištinka tą, kuris geria nuodėmę lyg vandenį: „Jeigu, pasiekę tiesos pažinimą, sąmoningai nusidedame, tada nebelieka aukos už nuodėmes, bet kažkoks baisus laukimas teismo...“ (Hebr 10, 26).

Kaip pirmąją, taip ir antrąją Dievo baimę galima gerai iliustruoti tėvų ir vaikų tarpusavio santykiais. Jeigu vaikas iš savo pusės stengiasi išvengti kokių nors neteisingų veiksmų, tai jis paprastai tai daro jei ir ne iš didelės meilės tėvui ir motinai, ne dėl baimės prarasti jų meilę ir pasitikėjimą, tai bent iš baimės būti nubaustam dėl savo elgesio.

Jeigu žmogus nors retkarčiais susimąsto apie tai, kas jo laukia už neapgalvotą nusikalstamą prievartą prieš savo paties sielą, jam grįš jį apsauganti nuo pražūties Dievo baimė. O per atgailą, susitaikant su Dievu, jis jau bijos ne tiek dėl baimės būti nubaustam, kiek dėl baimės prarasti savo mylintį Dangiškąjį Tėvą ir Gelbėtoją. To rezultatas – tokia Dievo baimė išlaisvins jį iš kankinančių baimių, kurios jį kamavo visą gyvenimą. Svarbiausia išnyks mirties baimė, nes Savo mirtimi ją nugalėjo Kristus.

„Bijok Dievo ir vykdyk Jo įsakymus, nes tai yra viskas kiekvienam žmogui“ (Ekl 12, 13).