Pamokslai

Penki patarimai, kaip nepasiduoti emocijoms

Denis Podorožnyj
2014 June 03 d.

Jūs tikriausiai prisimenate tos dienos įvykius, kai Jėzus pakvietė tris savo mokinius į Getsemanę kartu melstis.

Ten, sodo gilumoje, vyko dvasinė kova, kuri greitai pasireiškė ir matomu būdu. Prieš susidurdamas su fizinėmis kančioms, Viešpatis Jėzus maldoje įveikė dvasines kančias ir nugalėjo.

Priminsiu Mato žodžius: „Tuomet Jėzus su jais atėjo į vietą, vadinamą Getsemane, ir tarė mokiniams: ‚Pasėdėkite čia, kol Aš ten nuėjęs melsiuos‘. Pasiėmęs Petrą ir abu Zebediejaus sūnus, pradėjo liūdėti ir sielvartauti. Tada tarė jiems: ‚Mano siela mirtinai nuliūdusi. Likite čia ir budėkite su manimi‘. Paėjęs kiek toliau, Jėzus parpuolė veidu į žemę ir meldėsi: ‚Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė. Tačiau ne kaip Aš noriu, bet kaip Tu!‘ “ (Mt 26, 36-39).

Kristaus pergalė nevyko paprastai ir lengvai. Sielvartas ir kova nebuvo tik išoriški. Raštas sako, kad Jėzus patyrė mirtiną liūdesį ir sielvartą. Jis kovojo vidinę kovą. Stresas buvo toks didelis, kad išpylus prakaitui pasirodė ir kraujas (Lk 22, 44), o iš lūpų išsiveržė: „Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė...“.

Tačiau Jėzus nepasidavė jausmams. Jo malda kiekvieną kartą baigdavosi žodžiais: „Tebūnie Tavo valia“.

Tai pavyzdys mums. Pavyzdys ne tik drąsos ir tikėjimo, bet ir gebėjimo nepasiduoti emocijoms.

Kaip žinoma, Dievas sukūrė žmogų, ir jis tapo gyva siela. Mes visi esame ne tik protingi, bet ir emocionalūs. Tačiau žmogaus esybė, nupuolus į nuodėmę, tapo sugedusi ir ydinga. Todėl kiekviename iš mūsų (vienuose – daugiau, kituose – mažiau) kartais gali siausti emocijos, jausmai ir aistros.

Nežinau, kaip jus, tačiau mane ne kartą prislėgdavo liūdesys arba atakuodavo baimė, būdavau sumišęs arba nusiminęs, įsižeisdavau ir susierzindavau. Aš labai viliuosi, kad jums visa tai yra svetima ir jus esate tolimi nuo tokių emocijų. Tačiau, deja, per gyvenimo ir tarnystės metus man visa tai tapo pažįstama iki skausmo – per daug skirtingas aplinkybes ir įvykius teko išgyventi.

Žvelgiant į Jėzaus kovą Getsemanėje ir į kitas Biblijos istorijas, galima suprasti, kad dvasingumas nėra emocijų nebuvimas, o įprotis jas kontroliuoti ir nebūti jų valdomiems.

Bėga ne tas, kuris bijo, o tas, kuris pasidavė baimei. Kapituliuoja ne tas, kurį įveikė nusiminimas, bet tas, kuris atsisakė jam pasipriešinti. Paleistuvystė prasideda nuo nenugalėto gašlumo, o nesantaika – nuo nuoskaudos ir kartėlio. Emocijos gali užsiplieksti bet kuriame žmoguje, tačiau ar jo gyvenimą valdys jos ar Dievas – spręsti turi pats žmogus.

Štai kodėl Jėzus sakė, kad „kiekvienas, kuris nekenčia savo brolio, yra žmogžudys“, Jokūbas mokė nugalėti geismą, kuris pagimdo nuodėmę, o Paulius teigė, jog tobulieji „pratybomis išlaisvino savo pojūčius, kad atskirtų gerą nuo blogo“ (Hbr 5, 14).

Kai žmogus pasiduoda jausmams, ir jie jį taip apima, kad sumažėja gebėjimas valdytis ir sveikai mąstyti, tai tampa daugiau negu pavojinga! Ir nesvarbu, ar tie jausmai yra griaunantys, ar malonūs. Žmogaus neturėtų apleisti sveikas mąstymas, tikėjimas ir gebėjimas blaiviai vertinti.

Kai kurie priima neteisingus sprendimus būdami prislėgti baimės, nusiminimo arba nuoskaudos. Kiti nusideda apimti nuodėmingos aistros ir gašlumo. Treti daro kvailystes pagauti neprotingo susižavėjimo ir džiaugsmo, neįvertindami poelgio pasekmių. Beje, kaip tik tokiu būdu kai kurie pasidavė sukčių gudrybėms – džiaugsmas dėl greito praturtėjimo užtemdė gebėjimą teisingai įvertinti riziką ir atpažinti melą.

Vargu, ar mes tapsime neemocionalūs, tarsi šaltakraujai ropliai, pabuvoję šaldytuve. Net tie iš mūsų, kurie išoriškai moka save kontroliuoti, gali, nepastebint aplinkiniams, išgyventi, kentėti arba sielvartauti.

Vienas Dievo tarnautojas rašė: „Mes negalime uždrausti paukščiams praskristi virš mūsų galvų, bet mes neleisime jiems nutūpti mums ant galvos ir susukti sau lizdo“. Tai galima taikyti ne tik blogoms mintims, bet ir pavojingoms emocijoms bei griaunantiems mūsų gyvenimą jausmams!

Sunku neišsigąsti didelio pavojaus akivaizdoje. Sudėtinga būti abejingam, kai matai, trypiant teisingumą.

Nėra paprasta nepasiduoti kartėliui, kai tave išdavė arba susivaldyti, kai žinai, kad į akis meluoja, ir tu dėl to nieko negali padaryti.

Tačiau Dieve yra jėgos šaltinis, kad padėtų mums nebūti užvaldytiems emocijų! Jis mūsų stiprybė ir skydas!

Aš suprantu, kad jūs tikriausiai turite savo pergalių ir pralaimėjimų patirtį, norint valdyti savo jausmus. Tačiau vis dėlto leiskite pasidalinti keliais atradimais, kuriuos šiuo klausimu savo gyvenime padariau aš:

1) Niekuomet, spaudžiant jausmams ir emocijoms, negalima priimti rimtų sprendimų! Prisiminkite kiek kvailysčių padarė žmonės, kada buvo apimti pykčio, baimės, aistros arba depresijos! Žmonės išsiskirdavo, palikdavo bažnyčią, darbą, griaudavo santykius, ir paskui labai dėl to gailėjosi. Tačiau tą akimirką jie apie nieką negalvojo! Tad šiandien nuspręskite neskubėti, kai kada nors jausmai norės paimti viršų! (Prisiminkite: „...kas skuba, tas nusideda“ - Pat 19, 2).

Geriau tam tikrą laiką palaukti ir nieko nenuspręsti, kol atgausite normalią proto ir širdies būseną.

2) Emocijos – tai mūsų reakcija į įvykius, žmonių žodžius ir veiksmus. Bet ji visuomet yra sąlygota mūsų mąstymo. Mes reaguojame pagal mūsų įsitikinimus, stereotipus, lūkesčius ir pažiūras. Daugeliu atveju mes negalime visko matyti. Todėl antras patarimas: norite nugalėti jausmus? Pakeiskite požiūrį į jus jaudinančią situaciją. Dievo žvilgsnis į dalykus keičia požiūrį į juos. Antraip, sunku susigaudyti geismuose ir baimėse, įniršyje ir pyktyje, neviltyjeir liūdesyje!

Skaitydami Raštą ir svarstydami pasistenkite suprasti, kaip Dievas žiūri į jums nerimą keliantį klausimą?

Be viso kito, bėgant laikui, keičiasi mūsų požiūris! Prisiminkite vaikiškus kivirčus, kurie tada atrodė tarptautinio masto konfliktais. Prabėgo metai, ir jūs šypsotės prisimindami, kaip tuomet niršote... Tad pamėginkite pažvelgti į tai, kas vyksta, tarsi avansu, užbėgant metams už akių! Arba dar geriau: pažvelkite į viską per amžinybės prizmę!

3) Nepraraskite tikėjimo! Pasitikėjimas visuomet padeda susidoroti su žlugdančiais jausmais – ar tai būtų baimė, ar nuoskauda ar kas nors kita! Būkite kupini tikėjimo, remkitės Dievo pažadais, į viską žvelkite per Dievo Žodžio prizmę! (prisiminkite, kas parašyta 1 Jn 5, 4).

5) Prisiimkite atsakomybę už savo gyvenimą! Mes negalime suversti kaltę aplinkai už savo praeitį arba aplinkybes. Negalime amžinai aiškinti savo būklę kitų žmonių veiksmais ir tuo pateisinti savo pyktį, nuoskaudą, kartėlį arba nusivylimą. Taip galima pradėti kaltinti Dievą!

Mes negalime atsakyti už kitų žmonių darbus ir aplinkybes, tačiau už savo gyvenimą privalome atsakyti ir atsakysime.

Kai mes apie tai pamirštame, tada visuomet savo apatijos arba pagiežos priežasties ieškome kokiame nors kitame žmoguje. Prisiėmus atsakomybę už savo pačių gyvenimą, reakcijas, poelgius ir žodžius, mes galime peržiūrėti savo reakcijas ir pradėti siekti pakitimų.

Prisiminkite Jėzaus maldą Getsemanėje ir tapkite drąsesni Jame, kad gyventumėte tikėjimu, o ne regėjimu arba jausmais.