Straipsniai

Visuomet džiaukitės!

A. Popovas
2014 May 24 d.

Siekti džiugaus ir laimingo gyvenimo – įgimtas žmogaus poreikis. Todėl daugelis apie santuokos sudarymą vaizdingai sako, jog tai dviejų optimistų žingsnis į nežinią. Deja, faktai rodo, kad daugelyje šeimų džiugi optimistinė nuotaika užgesta jau pirmaisiais bendro gyvenimo mėnesiais.

Kodėl tai vyksta? Kodėl taip sunku, ilgus metus bendraujant su artimu žmogumi, išlaikyti šypseną, meilumą ir džiaugsmą?

Dėl smulkių gyvenimiškų rūpesčių šeimyninio laivo tyko rimtas pavojus. Juk daugelis žmonių skirtingai traktuoja namų ruošos darbus.

„Ak, man įgriso tas skalbimas, plovimas, valymas, - ilgesingai dūsauja žmona. – Kasdien vienas ir tas pats, galo krašto nematyti, tiesiog tikra vergovė...“

„Aš dirbu gamyboje, pavargstu kaip jautis, o tu dar manęs prašai padėti ūkio darbuose“, – su apmaudu sako vyras.

Tuo tarpu bet kokį, net patį monotoniškiausią ir purviniausią darbą galima atlikti džiugiai ir su malonumu.

Vienas žmogus atėjo į didelį statybos objektą ir paklausė trijų mūrininkų, ką jie veikia. Pirmasis mūrininkas atsakė, kad jis kloja plytas, kitas pasakė, kad jis stato sieną, o trečiasis iškilmingai pareiškė: „Aš statau puikią bažnyčią!“

Trečiasis statybininkas buvo geresnėje situacijoje, nes jį uždegė įkvėptas požiūris į darbą. Dievo Žodis, apibūdindamas biblinę moterį-darbininkę, pabrėžia, jog ji

„noriai dirba savo rankomis“ (Pat 31, 13).

Jai namų ruošos darbai nėra našta, savo pareigas ji atlieka laisvai, lengvai ir džiugiai. Ji yra laiminga, ir jai darbas puikiai sekasi.

„Duokite mums žmogų, kuris atlikdamas savo darbą dainuotų. Jis padarys daugiau, padarys geriau, gyvens ilgiau“, - pastebėjo Tomas Karlailas (Thomas Carlyle).

Ir krikščionybės istorijoje, ir tarp šiuolaikinių tikinčiųjų atsiras žmonių, turinčių dideles gyvenimo džiaugsmo atsargas, įkvėpiančias žvalumo ne tik patį žmogų, bet ir šviesiu krikščionišku optimizmu užkrečiantį aplinkinius.

I. Prochanovo (Ivanas Prochanovas (1869-1935) - visos Rusijos Evangelijos Krikščionių sąjungos vadovas 1908-1928 m.m.) motina Agrafena Saveljevna turėjo daug darbo reikalaujantį ūkį: daržas, vištos, žąsys, antys. Ar lengva pagyvenusiai moteriai susidoroti su daugybe rūpesčių ir namų ruošos darbų? Anksti ryte, tik prašvitus, Prochanovų kieme tarp daugiabalsio visokių gyvų padarų klegesio girdėjosi žvalus giedojimas. Agrafena, rūpindamasi ūkiu, džiugiai giedojo mėgstamą psalmę „Viešpatie, būk su mumis“. Džiugi, geraširdiška Agrafenos širdis nepatyrė murmėjimo. Ji suvokė palaimingo, džiugaus gyvenimo, tikint visų žmonių Išpirkėju, paslaptį. Negalima užmiršti, kad Dievas, kuriame mes gyvename, judame ir esame, yra džiaugsmo ir linksmybės šaltinis (Ps 4, 8).

„Meskite ant Jo savo rūpesčius, nes Jis jumis rūpinasi“, - pataria apaštalas Petras (1 Pt 5, 7).

Jis įsigilina į visus žmonių poreikius. Jis gali būti su mumis kasdieniuose darbuose, pripildydamas buitinį gyvenimą džiaugsmingų jausmų.

Didelę žalą žmogus patiria dėl pavydžių minčių ir išgyvenimų. Labiau negu aš pasiturintis kaimynas, kiti žmonės, turintys vieną ar kitą daiktą, o aš neturiu, - visa tai sukelia kartų pavydą, kuris apsigyvenęs širdyje, sukausto žmogaus dvasinį aktyvumą, aptemdo nuotaiką ir sugriauna gerus santykius su žmonėmis.

„Kur pavydas ir savanaudiškumas, ten netvarka bei įvairūs pikti darbai“, - moko Dievo Žodis (Jok 3, 16).

Kaip įveikti šiuos nekrikščioniškus jausmus? Tik, išvalant širdies indą nuo žlugdančių puvėsių ir suvokiant savo evangelinį pašaukimą. Juk Dievas kiekvienam žmogui paveda tam tikrą tarnavimą ir norėdamas, kad jis būtų atliktas geriausiai, patalpina žmogų į ypatingas, kitokias negu kitų sąlygas.

Pavydėdamas artimajam, žmogus gali pradėti visai be reikalo jį smulkmeniškai pamėgdžioti, imti miesčioniškai vaikytis madų, taip prarasdamas pats save. „Pavyduolis yra pats sau priešas, nes kenčia nuo blogio, kurį pats ir sukūrė“, - rašė Šarlis Monteskjė (Charles de Montesquieu). Taip, iš tiesų, pavydaus žmogaus karštligiška vaizduotė dažnai perdeda kitų materialią gerovę ir pasiekimus. Pavydėti artimajam – reiškia murmėti prieš Dievą. Todėl palaimintas tas žmogus, kuris moka džiaugtis ne vien tik savo sėkme ir pasiekimais, bet ir sugeba nuoširdžiai džiaugtis savo artimųjų, draugų, kaimynų ir pažįstamų sėkmėmis. „Visuomet laimink tą, kuris pasiekė daugiau už tave ir išliek jam savo džiaugsmą, kad jam būtų lengviau pasiekti dar didesnių aukštumų“ – sakė vienas rašytojas.

Vedybinį gyvenimą lydi natūralūs „kūno vargai“ (1Kor 7, 28).

Šie kūniški negalavimai, negalia ir išgyvenimai yra susieti su vaikų gimimu ir auklėjimu, pirmalaike mirtimi; jie susiję su tuo, kad šeimoje norėdami išlaikyti ramybę ir santarvę, turime daug kartų stengtis įtikti artimui.  

Sielvartai – neišvengiami žemiško gyvenimo palydovai. Tačiau gali būti skirtingas požiūris į juos. Senovės filosofas stoikas sprendė tokį klausimą: „Parodyk man žmogų, kuris elgtųsi pagal jo išpažįstamas tiesas. Parodyk man žmogų, kuris būtų ligonis ir laimingas, būtų pavojuje ir būtų laimingas, būtų prie mirties ir būtų laimingas, ištremtas ir laimingas, šmeižiamas ir laimingas?“

Žmonės, turintys panašų būdą, yra auklėjami prie Jėzaus Kristaus, Dangiškojo Mokytojo kojų. Apaštalas Paulius, uolus darbininkas ir didysis kankinys dėl Kristaus, labai retai būdavo nugalėtas liūdesio.

„Džiaukitės Viešpatyje visuomet! Ir vėl kartoju: džiaukitės!“, - sveikina jis tikinčiuosius (Fil 4, 4).

O dabar įsivaizduokime aplinkybes, kuriomis buvo parašytas šis karštas džiaugsmingas palinkėjimas. Pagal istorijos duomenis, apaštalas Paulius laišką Filipų bažnyčiai siuntė iš Romos kalėjimo. Jo kūnas buvo nusėtas žaizdų, kojos sukaustytos šiekštu, rankos surakintos grandinėmis. Jeigu spręstume žmogiškai, tai apie ką turėjo rašyti apaštalas, kentėdamas nepakenčiamą visų sąnarių skausmą? Apie kantrybę, apie ištvermę? Pasirodo, kad ne. Apie asmenines kančias jis beveik negalvoja. Jis rašo apie džiaugsmą Viešpatyje.

Kokią išeitį varginančiose aplinkybėse rasdavo pasišventę Kristui žmonės? Dievo mokomi jie pasikeldavo virš jų, naudodami negandas kaip krikščioniško charakterio formavimo priemonę. „Tik kentėjimuose aš darausi tikras krikščionis!“, – atkaklaus Dievo ieškojimo metais džiugią išvadą padaro N. Gogolis. O kiek dėl savo šeimos sielvarto smūgių sulaukė Evangelijos tiesų skelbėjas I.  Prochanovas?

1919 metais pačiame jėgų žydėjime epidemijos metu nuo choleros mirė Ivano Prochanovo žmona, Anna. 1926 metais tragiškai žuvo sūnus Vsevolodas. Kaip čia nemurmėti prieš Dievą, neužsidaryti vienumoje su savo sielvartu?

Sunkus šeimos sielvartas neparalyžiavo Ivano Prochanovo dvasinių jėgų ir gyvenimo entuziazmo. Jis save drąsino daug iškentusio Jobo žodžiais:

„Viešpats davė, Viešpats ir atėmė; tebūna palaimintas Viešpaties vardas!“ (Job 1, 21).

Padėkos laiške bažnyčioms, kurios kovojo už jį maldose, skamba nenugalimo krikščioniško optimizmo dvasia: „Pačio didžiausio sielvarto metu aš neužmiršdavau ir neužmiršiu, kad mūsų užduotis ne sielvartauti, o mažinti pasaulyje sielvartą ir visur didinti bei skleisti džiaugsmą...“  

Apaštalas Paulius kaip pavyzdį aprašo Makedonijos bažnyčias:

„Nors dideli vargai jas bandė, jos pasirodė kupinos džiaugsmo...“ (2 Kor 8, 2).

Aišku, jog šių bažnyčių tikintieji buvo absoliučiai tikri, kad „mylintiems Dievą viskas išeina į gerą, būtent Jo tikslu pašauktiems.“ (Rom 8, 28).

Pranciškus Asyžietis sunkios kelionės metu kalbėjosi su draugu apie tobulą krikščionišką džiaugsmą. Draugai ilgai ginčijosi, ir galiausiai Pranciškus pasakė: „Ne dėl to džiaugsmas, kad stebuklus darytum, ne dėl to džiaugsmas, kad turėtum daug turtų... Jis dėl nuolankaus Dievo valios vykdymo. Štai, tarkim, ateisime mes su tavimi pavargę, alkani į vienuolyną, pasibelsime į duris ir pasakysime sargui: „Mes tavo broliai“, o sargas mums atsakys: „Kokie jūs broliai, jūs nelaimingi valkatos, dinkite iš akių!“ Ir užšaus duris. Jeigu mes jam neatsilyginsime už pikta piktu, keiksmais už keiksmus, o nuolankiai ir romiai nutylėsime, štai tuomet mes ir patirsime tikrąjį džiaugsmą“.

Taigi, visos didelės pergalės prasideda nuo mažos pergalės prieš save patį. Šeimyniniame gyvenime žmogus gali susidurti su viskuo: neteisingais kaltinimais ir pretenzijomis, pykčiu, susierzinimu, artimųjų nesupratimu. Kaip tokiu atveju išsaugoti geraširdiškumą? Geriausia prisiminti Viešpaties Jėzaus Kristaus Kalno pamokslo žodžius:

„Tad visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite...“ (Mt 7, 12).

Skatinamas krikščioniško geranoriškumo jausmo, apaštalas Paulius parašė vieną iš kilniausių krikščioniškų principų, kuriuo Dievo vaikas gali vadovautis šeimoje:

„Mus liūdina, bet mes visada džiaugiamės“ (2 Kor 6, 10).

Gyvenimo džiaugsmui labai kenkia tai, jog užmirštama, kad žmogus yra asmuo, susidedantis iš trijų dalių. Dvasia, siela ir kūnas yra labai glaudžiai tarpusavyje susiję. Pernelyg didelis nepaisymas kūniškos pusės, nesilaikymas darbo ir poilsio kaitos arba perdėto komforto bei pasilepinimo siekis neigiamai veikia bendrą dvasiškai kūniško organizmo būklę.

Įdomiais pamąstymais šiuo klausimu viename iš pamokslų dalijosi Jonas Auksaburnis: „Kodėl jūs galvojate, kad moterys yra tokios silpnos? Nejaugi tik iš prigimties? Ne, bet dėl gyvenimo būdo ir auklėjimo. Kodėl tu, žmona, nuolatos nusilpnini savo kūną? Jei tu tai paliksi, imsi kitaip elgtis, tuomet pagal tavo norą (kai turėsi jėgų ir dvasios žvalumo) atsiras ir kūniškas grožis. O jeigu kūnas turės daugybę ligų, tai neturėsi nei sveikos spalvos, nei skaistumo, bet nuolatos blogai jausiesi. Jūs žinote, koks gražus būna geras namas, kai jį apšviečia giedra, taip ir gražus veidas tampa dar gražesnis dėl linksmai nusiteikusios dvasios, o kai siela nuliūdusi ir susisielojusi, tuomet ir veidas tampa negražus“.

Kartą mokslininkai botanikai atliko bandymą. Jie paėmė nedidelį medelį, kuris ilgai augo dykumoje, ir persodino jį į drėgną ūksmingą vietą. Ir medelio lapai vietoje to, kad prisipildytų syvų, staiga ėmė blykšti. Medelis įprato ir prisitaikė prie rūsčių sąlygų, todėl komfortas jį nusilpnino.

Neatsitiktinai apie pavyzdingą moterį Dievo Žodis sako, kad

„Ji susijuosia jėga, sustiprina savo rankas“, kad „Ji apsirengusi stiprybe ir grožiu, linksmai žiūri į ateitį.“ (Pat 31, 17.25).

Kaip matome, linksma dvasia turi tiesioginį ryšį su žmogaus kūniška stiprybe. Įvairaus dvasinio, protinio ir fizinio darbo kupinas tikinčiojo gyvenimas pagimdo sveiką krikščionišką optimizmą, kuris gerai veikia ir kūnišką savijautą:

„Linksma širdis gydo kaip vaistai; prislėgta dvasia džiovina kaulus“ (Pat 17, 22).

Pagal medikų stebėjimus, džiugi nuotaika sukelia net ląstelių atsinaujinimą ir atjaunėjimą. O prislėgta dvasios būsena, atvirkščiai, sutrikdo medžiagų apykaitą. Todėl norėdamas aprūpinti organizmą normaliu gyvybingumu, žmogus turi reguliariai maitintis džiaugsmu. Ar dera Dievo mylimojo Sūnaus Karalystės paveldėtojams turėti prislėgtą dvasią? Nes Dievo Karalystė yra

„Teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje“ (Rom 14, 17).

Laimingu vadinamas žmogus, jeigu jis ryte džiugiai pradeda savo darbo dieną, o vakare džiugiai skuba namo, į šeimos židinį.

„Brangi sese, elkis su savo vyru taip, kad jis, eidamas namo, džiaugtųsi pamatęs savo namų langus“ – rašė Martynas Liuteris. O jeigu vyras gyvena ir elgiasi su savo žmona taip, kad ji mielai mato jį išeinantį ir džiaugiasi, kai jis grįžta, tai viskas yra gerai.

Pagal psichologų apibūdinimą, laimė – yra dvasinio komforto lygis. Šventajame Rašte žodis „laimė“ vartojamas tik 9 kartus. Tačiau Biblijos puslapiuose daug kartų sutinkame kitą žodį, kurį galima būtų pavadinti „laimės“ sinonimu. Tai žodis - „palaima“, kuris yra ypatingas džiaugsmo, vidinės ramybės, gerovės, tikėjimo ir meilės lydinys (Mt 5, 3-12).

„Meiliai priimkite kiekvieną, kuris ateis pas jus, - pataria vienas pamokslininkas. – Jeigu pas jus užėjo vienišas žmogus, atiduokite jam visą savo širdies meilę, kad išėjęs jis suprastų, kad turi draugą. Jeigu ateis susisielojęs žmogus, apšvieskite jo gyvenimą savo džiaugsmu. Jeigu ateis silpnas, padėkite jam gyvenimo prasmės žinojimu, kuris buvo atskleistas jums.

Tegul kiekviena šeima, padedant Dievui, įsisavina palaimintą krikščioniško džiaugsmo mokslą!

Tegul vyras ir žmona išmoksta vienas kitam dovanoti džiaugsmą ir niekuomet neužmiršta, kad veidas yra sielos veidrodis, savotiška žmogaus vizitinė kortelė! (Mt 6, 23). Tegul jis visuomet skleidžia Kristaus šviesą, būna apšviestas dangiško džiaugsmo ir turi palaimingo gyvenimo Viešpatyje atspindį, kad supantieji galėtų su nuostaba paklausti: „Kodėl tu taip švyti?“

Pasistenkime neprarasti brangaus bendravimo su visų gėrybių Davėju ir įgykime nepraeinantį džiaugsmą Jame:

„Tavo akivaizdoje džiaugsmo pilnatvė, Tavo dešinėje – malonumai per amžius.“ (Ps 16, 11)