Straipsniai

Dievas su mumis

Philip Yancey
2014 May 20 d.

Dievas - Sūnus laikinai prisijungė prie žmonijos, kad vėliau taptų ją suprantančiu Užtarėju. Apaštalas Paulius mums atskleidžia stebėtą Šventosios Dvasios vaidmenį. Ne tik žmonės, bet ir visa planeta yra siaubingoje situacijoje:

„Juk žinome, kad visa kūrinija iki šiol dejuoja ir tebėra gimdymo skausmuose. Ir ne tik ji, bet ir mes patys, turintys pirmuosius Dvasios vaisius, - ir mes dejuojame.“ (Rom 8, 22-23).

Planeta ir jos gyventojai šaukia. Tačiau žmonijai yra pažadėta pagalba, ir toliau apaštalas rašo:

„Taip pat ir Dvasia padeda mūsų silpnumui. Nes mes nežinome, ko turėtume melsti, bet pati Dvasia užtaria mus neišsakomomis dejonėmis.“ (Rom 8, 26).

Aš puikiai suprantu, ką reiškia nežinoti, ko turėtume melsti. Arba nežinoti, kaip melstis. Štai, pavyzdžiui, žmogus, gyvenantis santuokoje, kurioje nėra išeities ir ji nėra palaiminta. O štai moteris, kuri buvo išprievartauta, kai dar buvo vaikas, ir dabar, ji, suaugusi, nekenčia sekso ir vyrų. Arba mirštančio nuo vėžio berniuko tėvai. Arba Pakistano krikščionė, kuri dėl savo tikėjimo pateko į kalėjimą. Ko tokiomis aplinkybėmis prašyti Dievo? Ką Jam sakyti?

Bet pasirodo, mes neturime tiksliai žinoti, ko prašyti. Reikia tik klauptis maldai, tik dejuoti. Kai aš skaitau šiuos apaštalo žodžius, prisimenu motiną, kuri tiksliai atskiria kūdikio verksmo niuansus. Aš pažįstu motinas, kurios sugeba atskirti, ar mažylis prašo valgyti ar reikalauja dėmesio, ar jam skauda ausytę arba pilvuką. Aš verksmo garsų neskiriu,  tačiau motina instinktyviai jaučia, dėl ko jos mažyliui negerai. Galbūt kaip tik vaiko silpnumas ir bejėgiškumas, tai, kad jis nemoka pasakyti dėl ko jam bloga, ir padidina motinos gebėjimą taip jautriai užjausti ir gailėtis savo vaiko.

Dievo Dvasia turi tokį gebėjimą drauge sielotis ir užjausti, kokio neturi ir pati išmintingiausia bei pati jautriausia motina. Man atrodo, jog Dievui patinka mūsų bejėgiškumas: tuomet Jis savo jėga gali padėti mūsų silpnumui. Apaštalas Paulius rašo apie Dvasią, kuri gyvena mumyse, pastebi mums patiems neaiškius poreikius ir juos išreiškia mums nesuprantama kalba.

Jeigu mes nežinome ko melsti, mums padeda Dvasia. Graikų kalbos žodis „parakletas“ (παράκλητος (parakletos), kuris verčiamas kaip „guodėjas“ (taip Šventoji Dvasia pavadinta Evangelijoje pagal Joną), reiškia „užtarėjas, gynėjas, tarpininkas“. Nė vienas iš mūsų neišvengėme išmėginimų: sunkiai serga arba girtuokliauja artimas žmogus, blogi santykiai su augančiais vaikais, konfliktai darbe. Tačiau visiems mums būtinai reikia vidinio Dvasios, „užtariančios mus neišsakomomis dejonėmis“ buvimo. Dar žodžiu „parakletos“ buvo vadinamas žmogus, kuris prieš svarbų mūšį įkvėpdavo kariuomenę: jis įkvėpdavo ryžto ir pakeldavo kovinę dvasią. O mes girdime „parakletos“ kaip vidinį balsą – Paties Dievo balsą.