Straipsniai

Nešiokite vieni kitų naštas

V. Popovas
2014 May 10 d.

Beveik visi jaunieji tuokdamiesi svajoja apie laimingą ir sėkmingą gyvenimą. Laikui bėgant, atsidūrę gyvenimo jūros verpetuose, staiga pamato, jog jų šeimos laivas kasdien praranda stabilumą ir gali tuojau apvirsti. „Turbūt, nesutapo charakteriai“, - su ašaromis akyse daro išvadą nuliūdę sutuoktiniai. Kas gi kaltas dėl neišsipildžiusių vilčių?

Apie laimingas šeimas sakoma: „Darniai meilėje gyvena“. Meiliu žodžiu „mylimasis, mylimoji“ senovėje vadindavo įsimylėjusius, mylimuosius. Dermė muzikos mene reiškia tarpusavyje susijusių garsų sistemą. Darnią tarpusavio sutarimo ir supratimo atmosferą lengviau pasiekia tie sutuoktiniai, kurie, padedant Viešpačiui, perpranta abipusį tarnavimo meną.

Apaštalas Paulius ragina: „Nešiokite vieni kitų naštas, ir taip įvykdysite Kristaus įsakymą“ (Gal 6, 2).

Kokią šiame tekste naštą turi galvoje apaštalas Paulius? Tai charakterio netobulumai, kūniški polinkiai ir daugelis kitų dalykų, kurie yra likę iš senojo Adomo. Niekur taip nepasireiškia senojo (kūniškojo) žmogaus likučiai, kaip vedybiniame gyvenime. Prieš santuoką juos sunku įžvelgti, o gyvenant po vienu stogu, senasis Adomas pradeda tiestis ir bent panaudoja kokį nesusipratimą, kad užsipliekstų didelis barnis.

Vienas kitam padėti atsikratyti blogų antsluoksnių, neleisti, kad įvyktų kivirčas, palaikyti, kai nusilpęs, pamokyti nežinioje – štai toks yra abipusis tikslas, kovojant už visišką dvasinį atgimimą.
Ką mokiniams pasakė Kristus, kai jie pretendavo į ypatingai privilegijuotą padėtį Dievo Karalystėje?

„...Kas iš jūsų nori būti didžiausias, bus jūsų tarnas (...) Juk Žmogaus Sūnus atėjo, ne kad Jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mk 10, 43. 45).

Prisiminkime Kristų, persijuosusį rankšluosčiu ir su dubeniu rankose palinkusį prie Petro kojų (Jn 13, 5-6).

Didi Kristaus meilė suglumina žmogaus protą. Kaip tai gali būti? Karalių Karalius ir viešpataujančių Viešpats kaip paprastas tarnas plauna mokiniams kojas! Tai yra nesuvokiama mūsų protui. Ir ten, kur šaltas protas suklumpa, jautri širdis girdi Dievo meilės balsą:

„Jei tad Aš – Viešpats ir Mokytojas – nuploviau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas plauti. Aš jums daviau pavyzdį, kad jūs darytumėte, kaip Aš jums dariau“ (Jn 13, 14-15).

Nori turėti dangaus privalumus? Tarnauk. Nori ragauti šeimos džiaugsmų? Atsižadėk savęs ir rūpinkis artimu.

Ėjimas drauge gyvenimo keliu reikalauja iš vyro ir žmonos kasdienių aukų, be kurių vargu ar yra įmanomas charakterių, skonių, įpročių suaugimas.

Kartą garsaus prancūzų skulptoriaus Ogiusto Rodeno (Auguste Rodin) paklausė: „Kaip jums pavyksta sukurti tokias tobulas skulptūras? Prašom, pasidalinkite savo meno paslaptimis“. – „Aš paimu marmuro luitą ir nukapoju viską, kas nereikalinga“ – šypsodamasis paaiškino jis.

Mūsų Dangiškasis Skulptorius, kuris mumyse pradėjo gerą darbą, jį ir pabaigs iki Jėzaus Kristaus dienos (Fil 1, 6). Jis patalpina mus į įvairias gyvenimo sąlygas, kad atskleistų mūsų trūkumus ir padėtų juos įveikti. Šeima kaip tik ir yra viena iš Dievo mokyklų, skirta asmeniškai tobulėti, kad būtų sukurtas Dievui tinkamas charakteris.

Jei kiekvienas šeimos narys pasakys: „Aš noriu, kad mano artimasis būtų patenkintas ir laimingas, kad mano artimui būtų gera“, - tuomet gera bus abiems.

Dievo Žodis moko: „Pagarbiai vertinkite kitus aukščiau nei save“ (Rom 12, 10).

Ar sutampa mūsų elgesys namuose su elgesiu už namų ribų? Ar visur mes pasirodome kaip krikščionys?

Žmogus gali išlaikyti mandagų, pagarbų toną bendraudamas su nereikšmingais žmonėmis, o namuose elgtis visai kitaip. „Aš čia esu visavaldis šeimininkas, - mąsto jis, - dabar man nereikia sakyti komplimentų ir mandagių žodžių. Aš padariau laimingus savo naujus gimines, jie visi turi tai jausti ir gerbti tik mane“. Tuo tarpu aukšta bendravimo kultūra tiek pat yra reikalinga namuose, kaip ir viešose vietose.

Labai norėdami visi žmonės gali rasti stebuklingus vaistus, kurie neparduodami vaistinėse. Malonus žodis, palanki šypsena, geras žvilgsnis turi gydančią galią aplinkiniams. Žmogus turintis pakankamas gyvenimo ir dvasinės patirties atsargas aštria forma neišsako savo nuomonės. Kiek iškyla ginčų, kai svarbiausia tampa ne tiesos paieška, o savo asmeniškos egoistinės nuomonės įrodinėjimas. Į valdingą įsakmų toną pašnekovas visuomet reaguoja neigiamai. Kur kas išmintingiau išdėstyti savo nuomonę arba prašymą klausimo forma. Sunku šeimoje išlaikyti pusiausvyrą, jei sutuoktiniai nesirūpina dėl krikščioniškų bendravimo manierų puoselėjimo. Tegul, einant gyvenimo keliu, nesumažėja pagarbių nuoširdžių žodžių. Ne tik santuokos pradžioje, bet ir visuomet pageidaujami tokie nuoširdūs žodžiai, kaip „prašau“, „jei tau nesunku“, „ačiū“, „ar tu nelabai pavargai?“, „kuo aš galėčiau padėti?“ Senovės Rusijos knyga „Domostrojus“ (aut. Silvestras) krikščionių elgesyje numatė kultūringas manieras: „Gera žmona klausosi gerų pokalbių, o ko nesupranta, turi mandagiai paklausti...“

Išauklėtas žmogus nekalba dažnai apie artimų žmonių trūkumus. Smulkūs įsižeidimai greit pasimiršta, kai sutuoktiniai turi gerai išvystytą dėkingumo jausmą, ir kai jie stengiasi pralenkti vienas kitą, dėkodami už bet kokias paslaugas.

Apaštalas Paulius graudena: „Jūs, žmonos, būkite atsidavusios savo vyrams, kaip dera Viešpatyje“ (Kol 3,18).

Šiuolaikinė moteris gali būti labiau išsilavinusi nei vyras ir pranašesnė gyvenimo patirtimi. Tačiau dėl paklusnumo Viešpačiui ir norėdama išlaikyti ramybę šeimoje ji elgsis išmintingai, jeigu, neperžengdama Dievo nustatytos tvarkos, bus paklusni ir nuolanki vyrui. Vyro ir žmonos nuomonės ne visuomet sutampa, sprendžiant gyvenimiškas problemas. Žmonos užsispyrimas situaciją padaro tik sudėtingesnę.

Yra žmonių, kurie romumą ir nuolaidumą vertina kaip charakterio silpnumą. Tuo tarpu gyvenimas parodo, kad nuolaidumą ir pakantumą pareiškia tas, kuris turi stipresnę valią, geresnę širdį ir tauresnius jausmus. Dėl pamaldaus paklusnumo Dievas taip sutvarkys gyvenimo aplinkybes, kad žmonos nuomone neteisinga vyro nuomonė turės geras pasekmes. Savimeiliškas pretendavimas užimti šeimos galvos vaidmenį galiausiai užtraukia žmonai negarbę. Kada žmona praranda dvasinį grožį ir moralinę galią? Tai įvyksta tuomet, kai susižavima šiurkščiu vyrišku būdu.

„Tegu puošia jus ne išorė – supinti plaukai, aukso papuošalai ar ištaigingi drabužiai, - bet paslėptas širdies žmogus: nenykstančia romia ir taikinga dvasia, kuri labai brangi Dievui“ (1 Pt 3, 3-4).

Pavyzdinga žmona-krikščionė nesiekia pasirodyti, nesiveržia pirmauti, bet jos gera įtaka atsispindi vyro darbuose.

„Sumani žmona – savo vyro vainikas“ (Pat 12, 4; Biblijos draugijos vert.).

Kas iš moterų nenorėtų kaip galima ilgiau išlikti džiugia ir patrauklia? Ko reikia, kad būtų galima įgyti nevystantį grožį? Meilės, gailestingumo, romumo, kantrybės, darbštumo, jautrumo – štai puiki puokštė, kuri puošia krikščionę moterį.

„Minkštas šilkas ir aštrus kardas nekerta“, - sako išmintinga patarlė. Viešpatį mylinti žmona savo šeimoje geba atlikti pamaldumo žygdarbį. Kiek buvo atvejų, kai pagonys vyrai taip buvo sužavėti tauriu savo žmonų elgesiu, kad patys puolė prie Jėzaus kojų. Romi moteriška kantrumo dvasia palenkia irzlaus, išdidaus ir neturinčio pusiausvyros charakterio vyrą. Kuo daugiau žmona mato trūkumų vyro charakteryje, tuo labiau jį užjaučia. Ji nuolatos ieško dvasinės prieigos prie savo vyro širdies, melsdama Viešpaties, kad suminkštintų jo prigimtį. „Niekas taip negali nuraminti vyro ir nuteikti jo dvasią pagal savo troškimą, kaip pamaldi ir išmintinga žmona, - rašo Jonas Auksaburnis, – jis nepaklausys nei draugų, nei mokytojų taip, kaip savo sutuoktinės, kai ji jį graudena ir duoda patarimus. Šis pagraudenimas suteikia jam tam tikrą malonumą, nes jis labai myli savo bendrakeleivę“.

Ne viena tik žmona yra pašaukta būti namų židinio puoselėtoja. Vyras ir žmona yra vienas kūnas, tai dvi bendro organizmo pusės. Jeigu vienas darbuosis, o kitas abejingai jį stebės, kaip tuomet atsiras darna ir abipusis supratimas?

Šeimyninio gyvenimo harmonija priklauso nuo nuolatinio žmonos ir vyro judėjimo vienas kito link, nuo pasirengimo nešioti vienas kito naštas. Todėl Dievo Žodis dvasiškai moko ir vyrus:

„O jūs vyrai, mylėkite savo žmonas ir nebūkite joms šiurkštūs“ (Kol 3, 19).

Kitame laiške apaštalas panaudoja daugiaprasmį palyginimą: „...kaip ir Kristus pamilo bažnyčią“ (Ef 5, 25).

Jau Senajame Testamente Viešpats parodė savo tautai didžiausią rūpestį ir globą: „...nešiau jus lyg ant erelio sparnų“ (Iš 19, 4).

Kad Bažnyčia atsikratytų nuodėmės ir suspindėtų dangišku grožiu, Kristus už ją atidavė save mirčiai (Ef 5, 27). Per pasiaukojančią Kristaus meilę Bažnyčia įgijo amžiną dvasinę jaunystę ir slėpiningą galią (Ef 5, 32).

Kas nors atsigręžęs ir pažvelgęs į savo šeimos gyvenimą, pasakys: „Ar gi aš nesirūpinau savo žmona? Kiek dėmesio ir meilumo jai suteikiau, o ji liko tokia pat vaidinga ir nemaloni. Niekuo jai neįtiksi“. Jeigu sutuoktinės būdas yra pernelyg sunkus, ji negirdi gerų patarimų ir neskuba kovoti su blogais polinkiais, vis tiek nereikia jos atstumti. Tokiu atveju vyro laukia (dėl jo kantraus namų naštos nešiojimo) didelis Viešpaties apdovanojimas.

Vienas krikščionis, norėdamas išmintingai sutvarkyti savo šeimos namus, tokia malda šaukėsi Dievo: „Viešpatie, pamokyk mane išmintingai elgtis su mano žmona, kaip su silpniausiu indu, parodyti jai pagarbą kaip Tavo gyvybingos malonės paveldėtojai, mylėti ją kaip savo paties kūną, kaip Tu pamilai savo Bažnyčią, kurią apšvietei savo Žodžiu, padarei ją šlovingą ir be dėmės. Neleisk, Gelbėtojau, kad mano širdis įgytų beprotišką potraukį mano žmonai, jog būtų pavergta jos užgaidų; sulaikyk mane nuo kvailo pataikavimo jai, kuris išdrįstų mane atitraukti nuo Tavo įsakymo vykdymo. Viešpatie, padaryk mane išmintingą, atitraukti mano sutuoktinę nuo nuodėmingų paslydimų ir tuštybės, padėk kantriai iškęsti jos susierzinimą, kilniaširdiškai žiūrėti į jos silpnybes, romiai taisyti jos klaidas, geraširdiškai nuslopinti jos trūkumus, nedelsiant su ja susitaikyti, kai suteiksiu jai kartėlio, prisiminti, kad žemėje nė vienas nėra tobulas, kad ir aš pats daug klystu ir turiu silpnybių, dėl ko jai reikia būti nuolaidžiai ir kantriai. Mokyk mane vadovauti jai tikėjimo ir pamaldumo dalykuose, sutartinai su ja melstis Tavo akivaizdoje“.

Gerai sutvarkytas šeimos gyvenimas pakelia bažnyčios gerovę. Kodėl senovės krikščionių bažnyčia klestėjo vidine šlove? Tuomet kiekvieni namai buvo šeimos bažnyčia. Šeimos tėvas buvo namų pastorius ir krikščioniško gyvenimo pavyzdys savo namiškiams. Šeimyninis gyvenimas – tai dvasinė kūryba, nenutrūkstamų pastangų visuma. Daugelis sutuoktinių dėl nedėmesingumo ir dvasinio tingumo nekreipia dėmesio vienas į kito psichologinius ypatumus, net užmiršdami, jog susierzinimo priežastis gali būti didelis nuovargis dėl dvasinio ir fizinio darbo, prastas miegas, nepavalgymas. Žmogus yra dvasinė-fizinė būtybė, todėl išoriniai ir vidiniai dalykai visuomet yra susiję. Kiekvienas asmuo turi individualius tik jam vienam būtingus bruožus. Nerasite iš prigimties panašių charakterių. Vienas yra karštakošis ir greitas, kitas – lėtas ir santūrus, trečias yra linkęs svajoti ir kontempliuoti. Levo Tolstojaus žmona Sofija Andrejevna yra pasakiusi: „Mes su Levu pragyvenome 48 metus, o aš taip ir nesužinojau, koks jis yra žmogus!“ Kiekvieno žmogaus charakteris yra įvairialypis, siela yra sudėtinga ir pažeidžiama, todėl abipusis prisitaikymas vyksta ilgai ir skausmingai. Normalaus charakterių suaugimo labai sunku pasiekti be jautraus požiūrio vienas į kitą, be abipusio pasiaukojimo ir nuolaidų, be savimeilės įveikimo. Šiame nelengvame darbe padeda Dievo meilė, išlieta mūsų širdyse per Šventąją Dvasią (Rom 5, 5).

„Sakykite, ar sunku įvykdyti Kristaus įsakymą?“ – paklausė švietėjo humanisto Grigorijaus Skovorodos. „Visiškai nesunku, juk jis nieko, išskyrus meilės, nereikalauja“, - atsakė skelbėjas. Taip, tobula krikščioniška meilė, kuri yra kantri, maloni, neieško sau naudos, sunkią naštą gali padaryti pakeliamą ir lengvą.