Naujienos

Iš kur aš žinau, jog iš tikrųjų esu krikščionė? Būdama paauglė aš uždaviau šį klausimą vienam pamaldžiam mokytojui. Atsakymas, kurį aš gavau buvo viltingas, iš pirmo žvilgsnio logiškas ir pavojingai klaidinantis. „Kodėl tave tai neramina?“, – toks buvo atsakymas. Nors aš jau užmiršau pokalbio detales, esmė buvo aiški: jeigu bijai pragaro ir nori būti krikščione, argi nepakanka šio įrodymo?

„Padrąsinkite liūdinčius, palaikykite silpnuosius, būkite kantrūs su visais!“ (1 Tes 5, 14). Sustojau prie šviesoforo ir pamačiau pažįstamą valkatą. Jis stovėjo prie kelio, laikydamas rankose kartoną su užrašu: „Sušelpkite maistui. Bent kiek“. Aš atsidusau ir nusigręžiau. Ar aš buvau tas, kuris ignoruoja vargšus?

„Kalbu tai ne todėl, kad stokoju, nes išmokau būti patenkintas savo būkle“ (Fil 4, 11). Jautrusis musėkautas pirmą kartą buvo aptiktas drėgnuose smėlynuose Šiaurės Karolinoje, netoli nuo mūsų namų. Ypatingai įdomų stebėti šiuos augalus, ne jie yra vabzdžiaėdžiai augalai.

„Ir pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus, Jis aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie Jį pasakyta“ (Lk 24, 27). Aš atverčiau puikiai iliustruotą vaikišką Bibliją ir ėmiau ją skaityti savo anūkui. Mus iš karto sužavėjo istorija apie Dievo meilę ir rūpestį. Aš įdėjau puslapio skirtuką, pažiūrėjau į viršelį ir dar kartą perskaičiau pavadinimą...

„Ir Dievas pažvelgė į Izraelio vaikus ir ėmė jais rūpintis“ (Iš 2, 25). Barbara užaugo praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje globojama britų vyriausybės. Bet, kai jai sukako šešiolika, ji kartu su naujagimiu sūnumi Simonu buvo išvyta į gatvę. Valstybė nebebuvo įpareigota ja rūpintis.

„Kareivijų Viešpats yra su mumis, tvirtovė mums yra Jokūbo Dievas“ (Ps 46, 7). Gaisras greitai išplito mūsų bažnyčios daugiavaikės šeimos namuose. Tėvas ir sūnus išgyveno, nors tėvą reikėjo gydyti. O jo žmoną, motiną ir du mažus vaikus palaidojo. Deja, tokie širdį veriantys dalykai įvyksta dažnai. Ir kaskart iškyla senas kaip pasaulis klausimas: „Kodėl kenčia geri žmonės?“

„Ezavas bėgo prie jo, apkabino jį ir bučiavo, puolęs ant kaklo, ir jie abu verkė“ (Pr 33, 4). Viena krikščioniška organizacija užsibrėžė tikslą propaguoti gydomąjį atleidimą. Vienas iš jų veiklos būdų buvo pratimas, kurio metu nuskriaustą žmogų ir skriaudėją surišdavo nugaromis. Tik tas, kuriam buvo padaryta žala, galėjo atrišti virvę.

„Dvasios vaisiai yra (...) džiaugsmas“ (Gal 5, 22). Vienas iš mūsų sūnų Brianas yra universiteto krepšinio komandos treneris. Vienais metais, kai jo komanda dėjo pastangas laimėti krepšinio turnyrą Vašingtono valstijoje, geranoriški miesto gyventojai klausinėjo: „Na, kaip, ar šiais metais ketinate laimėti?“ Tiek žaidėjai, tiek treneriai jautė spaudimą. Todėl Brianas pasiūlė šūkį: „Žaisk su džiaugsmu!“

„Kokia nauda, mano broliai, jei kas sakosi turįs tikėjimą, bet neturi darbų? Ar gali jį išgelbėti toks tikėjimas?“ (Jok 2, 14). Tomas žinojo, ką reikia daryti. Jis gimė neturtingoje indų šeimoje. Paskui jį įsūnijo amerikiečių šeima. Kai vėliau sugrįžo į Indiją, jis savo gimtajame mieste pamatė baisiame skurde gyvenančius vaikus.

„O liežuvio joks žmogus nepajėgia suvaldyti; jis lieka nerimstanti blogybė, pilna mirtinų nuodų“ (Jok 3, 8). Ar jums teko apie ką nors pasidalinti su žmogumi, kuriuo pasitikėjote, o jis išdavė viską, ką jam papasakojote? O juk jūs prašėte tai laikyti paslaptyje. Na, o jūs patys, ar esate išdavę svetimas paslaptis?