Naujienos

„Taip, jie matys Viešpaties šlovę ir Dievo didybę“ (Iz 35, 2). Kaip ir daugumoje dykumų, Mojavio dykumoje galima pamatyti smėlio kopas, išdžiūvusius kanjonus, kalvas ir kalnus. Tačiau amerikiečių biologas Edmundas Jegeris (Edmund Jaeger) pastebėjo, kad kas kelerius metus, dėl gausaus lietaus, dykuma pražysta.

„Mes mylime Jį, nes Jis mus pirmas pamilo“ (1 Jn 4, 19). Daugelį metų, kad apsaugočiau savo širdį, aš lyg buvau apsivilkusi baimės šarvus. Tuo aš teisindavausi, norėdama išvengti naujų dalykų, siekti svajonių ir paklusti Dievui. Bet praradimo baimė, baimė patirti širdies skausmą ir baimė būti atstumtai, trukdė man kurti meilės santykius su Dievu ir žmonėmis. 

„Ir Dovydas sakė: ‚Ar yra išlikęs nors vienas iš Sauliaus namų, kuriam galėčiau parodyti gerumą dėl Jehonatano?‘“ (2 Sam 9, 1). Aš užaugau bažnyčioje, turinčioje daug tradicijų. Viena iš jų buvo susieta su mylimo žmogaus arba šeimos nario mirtimi. Ant bažnyčios suolo arba fojė tuo metu padėdavo varinę plokštę su užrašu: „... atminti“.

„Dosni siela bus pasotinta, kas girdo, pats bus pagirdytas“ (Pat 11, 25). Benamis šešiasdešimt dviejų metų karo veteranas Stivas iškeliavo į šiltus kraštus, kur būtų galima kiaurus metus miegoti gatvėje. Kartą vakare, kai jis pakelėje išstatė eilę savo piešinių, tikėdamasis už juos gauti truputį pinigų, prie jo priėjo jauna moteris ir pasiūlė kelis gabalėlius maisto.

„Kas iš jūsų be nuodėmės, tegul pirmas sviedžia į ją akmenį“ (Jn 8, 7). Liza nejautė jokios užuojautos tiems, kurie yra neištikimi savo sutuoktiniams... Kol ji pati nenusivylė savo santuoka ir pačiai teko kovoti, kad atsispirtų nuodėmingam potraukiui. Ši karti patirtis padėjo jai įgyti užuojautą kitiems ir geriau suprasti Kristaus žodžius: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegul pirmas sviedžia į ją akmenį“ (Jn 8, 7).

„Nuo tos dienos jie buvo nusprendę Jį nužudyti“ (Jn 11,53). Detektyviniame Agatos Kristi romane „Laikrodžiai“ du neigiami personažai padaro kelias žmogžudystes. Nors jų pirminis sąmokslas buvo prieš vieną auką, bet jie nužudė daugiau žmonių, norėdami paslėpti pėdsakus.

„Dievas yra meilė (1 Jn 4, 16). Gimtadienio proga anūkui aš padovanojau didelį minkštą meškiną. Kokia buvo mažylio reakcija? Iš pradžių – nuostaba. Paskui baugus šiurpulys. Tada smalsumas, nulėmęs drąsų mažylio veiksmą. Jis savo mažu piršteliu bakstelėjo žaislui į nosį.

„Leidau tau jį pamatyti savo akimis, bet tu ten neįeisi“ (Įst 34, 4; Biblijos draugijos vertimas). „Ak, kiekviena prieplauka – ilgesys paženklintas akmenyje!“, sakoma portugalų poeto Fernando Pessoa poemoje „Jūros odė“. Prieplauka jam simbolizuoja emocijas, kurias mes patiriame, kai laivas lėtai išplaukia tolyn.

„Kas pasilieka Jame, tas nenusideda. Kiekvienas nuodėmiaujantis Jo neregėjo ir nepažino“ (1 Jn 3, 6) Tikrasis tikintysis negali toliau gyventi nuodėmėje. Tai tiesiog neįmanoma! Jeigu žmogus sako, jog yra krikščionis, tačiau ir toliau nuodėmiauja, tai visiškai akivaizdu, kad iš tikrųjų jis nėra krikščionis. Biblija aiškiai sako: tikrasis tikintysis daugiau nebegali nusidėti. Šiandien aš jums papasakosiu, kodėl tai neįmanoma.

„Palenkite savo ausį ir ateikite pas mane, klausykite, ir jūsų siela bus gyva!“ (Iz 55,3). Aš pažvelgiau per vynuogėmis apaugusią tvorą mūsų kiemo gale. Ant tako, kuris už mūsų namų supo parką, pamačiau sportuojančius žmones: jie bėgiojo, šokinėjo ir darė pratimus. „Ir aš taip sportavau, kai buvau stipresnis“ – pagalvojau. Ir mane užliejo nepasitenkinimo banga.