Naujienos

„Jis yra pirma visų daiktų, ir visa Juo laikosi“ (Kol 1,17). Mano vyras į bažnyčią pakvietė pažįstamą. Po pamaldų jis pasakė: „Man patiko giesmės ir atmosfera. Bet aš vieno negaliu suprasti: kodėl jūs visi taip garbinate Jėzų?“ Mano vyras jam paaiškino, jog krikščionybė – tai nėra religija, o savitarpio santykiai su Kristumi.

„O Marija palaikė savyje visus šiuos žodžius, apmąstydama juos savo širdyje“ (Lk 2, 19; Jurėno vertimas). Dirbdamas Londono Biblijos koledže (1911-1915) Osvaldas Čambersas (Oswald Chambers) savo pasisakymais paskaitų metu dažnai stebindavo studentus. Viena studentė pasakojo, jog jie pietų metu būdavo numatę galimybę padiskutuoti.

„Įeikite pro vartus su dėkojimu, į Jo kiemus su gyriumi“ (Ps 100, 4). Mano mama gulėjo onkologijos centre, o aš ją slaugiau ir gyvenau tame pačiame pastate. Ten aš susipažinau su Lora, kuri slaugė savo vyrą ir gyveno toliau koridoriuje. Mes su Lora kalbėjomės, juokėmės, atviravome, verkėme ir meldėmės.

„Žmogaus širdis planuoja savo kelią, bet Viešpats nukreipia jo žingsnius“ (Pat 16, 9). Neseniai dirbau perstatant namą sūnaus, kuris gyvena už trijų valandų kelio. Darbas užėmė daugiau laiko, negu tikėjomės. Kas rytą meldžiausi, kad iki saulės laidos darbą užbaigtume.

Vargu ar galime įsivaizduoti Kalėdas be giesmės „Tyli naktis“. Per šių metų Kalėdas ji švenčia gražų dviejų šimtų metų jubiliejų ir skamba visame pasaulyje įvairiomis kalbomis. Buvo 1818 metų Adventas. Netoli Zalcburgo, mažame apsnigtame Austrijos kaimelyje Oberndorfe šv. Nikolo katalikų bažnyčia ruošėsi Kalėdų šventėms.

„Visada mano akys į Viešpatį krypsta“ (Ps 25, 15). Pačias vienišiausias savo gyvenime Kalėdas aš švenčiau šiaurės Ganoje senelių namuose. Man buvo penkiolika. Tėvai, broliai ir seserys buvo nuo mūsų už tūkstančio kilometrų. Anksčiau aš visuomet švęsdavau Kalėdas su jais ir savo kaimo draugais.

Kai kuriems žmonėms žodžiai, kad skausmas – tai iššūkis, yra itin sumenkinantys. Ar skausmas būtų emocinis, fizinis ar susijęs su tarpusavio santykiais, kai mes kenčiame ir patiriame gilų skausmą – tai yra siaubinga. 

„Jis atgręš tėvų širdis į vaikus ir vaikų širdis į tėvus“ (Mal 4, 6). Mano tėvas buvo geras tėvas. O aš dažniausiai buvau atsakingas sūnus. Tačiau mano tėvui trūko to, ko aš galėjau jam duoti, – manęs. Jis buvo tylus žmogus. Aš taip pat dažniausiai tylėdavau. Mes ištisas valandas dirbdavome petys petin, nepratardami nė žodžio arba retkarčiais persimesdami pavienėmis frazėmis.

„Broliai, aš noriu, kad jūs žinotumėte, jog mano būklė pasitarnavo Evangelijos plitimui“ (Fil 1, 12). Ganoje potvynio metu srovė nuplovė tiltą per Tano upę. Nju-Krobo gyventojai buvo „atkirsti nuo civilizacijos“. Pastoriaus Samuelio Apijaus bažnyčią, kuri buvo kitame krante, pradėjo lankyti mažiau žmonių.

„Meilė kantri ir maloni, meilė nepavydi; meilė nesigiria ir neišpuiksta. Ji nesielgia nepadoriai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, nemąsto piktai, nesidžiaugia neteisybe, džiaugiasi tiesa; visa pakenčia, visa tikisi, viskuo viliasi ir visa ištveria. Meilė niekada nesibaigia...“ (1 Kor 13, 4-8).