Naujienos

„Aš esu gyvenimo duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane niekuomet nebetrokš“ (Jn 6, 35). Mes su vyru vykome su reikalais. Aš išmaniajame telefone peržiūrinėjau elektroninį paštą. Staiga ekrane pasirodė vietinės spurgų parduotuvės reklama. O mes pro šią parduotuvę buvome ką tik pravažiavę! Ir aš tuoj pat užsimaniau spurgų.

„Dosni siela bus pasotinta, kas girdo, pats bus pagirdytas“ (Pat 11, 25). Aš labai skubėdamas įėjau į pašto skyrių. Tą dieną darbų sąrašas buvo labai ilgas, ir aš norėjau viską suspėti. Tačiau buvo labai ilga eilė. „Štai ir atvažiavome“, – sumurmėjau aš, atsistodamas į eilės galą ir pažvelgdamas į laikrodį.

„Kai prisiminsiu Tave savo lovoje, mąstysiu apie Tave budėdamas naktį“ (Ps 63, 5). Kai mūsų sūnus Ksaveras buvo mažas, vyras nuolat važinėdavo į komandiruotes. Ir nors jis dažnai skambindavo, telefoniniai pokalbiai ne visada galėjo paguosti mažylį. Jis norėjo pas tėtį. Tuomet aš ištraukdavau mūsų fotografijų albumą, paguldydavau Ksaverą lovon ir rodydavau jam nuotraukas, kuriose jis buvo nufotografuotas drauge su tėčiu.

„Raginame jus, broliai: įspėkite nedrausminguosius, padrąsinkite liūdinčius, palaikykite silpnuosius, būkite kantrūs su visais!“ (1 Tes  5, 14). Buvo labai sunki savaitė. Aš buvau išsiblaškęs ir apatiškas, nors ir negalėjau suprasti, kodėl. Be to, besibaigiant savaitei, sužinojau, kad mano tetai nustatė inkstų nepakankamumą.

Jūs niekada negalėsite visiškai nenusidėti. Tai tokia pati tiesa, kaip ir tai, jog jūs kvėpuojate. Ir net jei jūs esate tikras krikščionis, vis tiek retkarčiais pulsite į nuodėmę. Tačiau būti nusidėjėliu ir gyventi nuodėmės valdžioje – tai visiškai ne tas pats. Ir jeigu jūs iš tiesų esate krikščionis, jūs negyvensite nuodėmės valdžioje.

„Jis dykumą ežeru paverčia ir sausą žemę – vandens šaltiniais“ (Ps 107, 35). Aš visada mėgau smarkų griaustinį. Vaikystėje, kai danguje smarkiai trankydavosi perkūnija ir kaip iš kibiro pliaupdavo lietus, mes, vaikai, mėgdavome lakstyti kieme ir šokinėti per balas.

„Siena buvo baigta Elulo mėnesio dvidešimt penktą dieną, per penkiasdešimt dvi dienas“ (Neh 6, 15). Kas mėnesį mes su draugėmis susirenkame ir pasikalbame apie savo progresą, siekiant užsibrėžtų tikslų. Pavyzdžiui, Merė norėjo pakeisti savo virtuvinių kėdžių apmušalus. Lapkričio mėnesio susitikimo metu ji mums „atsiskaitė“, ką nuveikė nuo mūsų paskutinio susitikimo.

„Jei alkstantį pasotinsi kaip pats save ir prispaustajam padėsi, tada tavo šviesa spindės tamsoje ir tavo tamsybė taps šviesa“ (Iz 58, 10). Prie nuvirtusio ant pievelės didelio medžio susirinko keletas žmonių. Pasirėmusi savo lazdele vieniša senutė liūdnai papasakojo, kaip naktinė audra „išvertė mūsų galingąją senąją guobą“.

„Kai Jėzus baigė šiuos žodžius, minios stebėjosi Jo mokymu“ (Mt 7, 28). Aš turiu draugų, kurie buvo dalinai išgydyti, tačiau vis dar kenčia nuo skausmingų savo ligų pasekmių. Kiti atsikratė priklausomybių, tačiau iki šiol kovoja su nevisavertiškumo jausmu ir bjaurėjimusi savimi.

Kai kuriems krikščionims yra tikra naujiena, kad didis pamokslininkas Čarlzas Sperdženas (Charles Spurgeon) visą savo gyvenimą kovojo su depresija. Dėl jo, kaip įtakingo pamokslininko, turinčio šmaikštų humoro jausmą, reputacijos, mums sunku įsivaizduoti, kad jo narsaus Viktorijos laikų įvaizdžio šarvuose buvo žmogiško silpnumo įtrūkis.