Naujienos

„Jis pasigailės mūsų, sunaikins nusikaltimus ir paskandins jūros gelmėse visas mūsų nuodėmes“(Mch 7, 19). Mūsų rajone yra dviračių parduotuvė „Antrasis šansas“. Ten savanoriai sutaiso išmestus dviračius ir juos dovanoja neturtingų šeimų vaikams. Parduotuvės įkūrėjas Ernis Klarkas dovanoja dviračius ir suaugusiems, tarp kurių yra ir benamiai...

„Aš vis prisimenu tavo neveidmainišką tikėjimą, kuris pirma gyveno tavo senelėje Loidėje, tavo motinoje Eunikėje“ (2 Tim 1, 5). Gerokai prieš tai, kai Bilis Gremas (Billy Graham), būdamas šešiolikos metų atsigręžė į Jėzų Kristų, jo tėvų gyvenimas buvo pašvęstas Viešpačiui. Abu jo tėvai užaugo krikščioniškose šeimose, kur ir įtikėjo.

„Eik ir mylėk turinčią meilužį moterį, svetimautoją, kaip Viešpats myli izraelitus, nors jie ieško kitų dievų.“ (Oz 3, 1). Rono ir Nensės santuoka akivaizdžiai sugriuvo. Nensė turėjo romaną už santuokos ribų, tačiau po kiek laiko išpažino savo nuodėmę Dievui. Ji žinojo, ko nori Dievas, tačiau teisingai pasielgti buvo sunku! Pagaliau ji papasakojo Ronui visą teisybę.

„Mano viltis Tavyje“ (Ps 39, 7). Nelaukta Bobės mirtis mane apstulbino mirties realybe ir parodė gyvenimo laikinumą. Mano vaikystės draugei buvo tik dvidešimt ketveri, kai tragiška avarija apledijusiame kelyje nusinešė jos gyvybę. Bobė užaugo nedarnioje šeimoje, bet neseniai jos gyvenime buvo įvykęs ilgai lauktas pokytis. Ji įtikėjo Jėzų Kristų! Kodėl taip greitai nutrūko jos naujas gyvenimas?

Iš kur aš žinau, jog iš tikrųjų esu krikščionė? Būdama paauglė aš uždaviau šį klausimą vienam pamaldžiam mokytojui. Atsakymas, kurį aš gavau buvo viltingas, iš pirmo žvilgsnio logiškas ir pavojingai klaidinantis. „Kodėl tave tai neramina?“, – toks buvo atsakymas. Nors aš jau užmiršau pokalbio detales, esmė buvo aiški: jeigu bijai pragaro ir nori būti krikščione, argi nepakanka šio įrodymo?

„Padrąsinkite liūdinčius, palaikykite silpnuosius, būkite kantrūs su visais!“ (1 Tes 5, 14). Sustojau prie šviesoforo ir pamačiau pažįstamą valkatą. Jis stovėjo prie kelio, laikydamas rankose kartoną su užrašu: „Sušelpkite maistui. Bent kiek“. Aš atsidusau ir nusigręžiau. Ar aš buvau tas, kuris ignoruoja vargšus?

„Kalbu tai ne todėl, kad stokoju, nes išmokau būti patenkintas savo būkle“ (Fil 4, 11). Jautrusis musėkautas pirmą kartą buvo aptiktas drėgnuose smėlynuose Šiaurės Karolinoje, netoli nuo mūsų namų. Ypatingai įdomų stebėti šiuos augalus, ne jie yra vabzdžiaėdžiai augalai.

„Ir pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus, Jis aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie Jį pasakyta“ (Lk 24, 27). Aš atverčiau puikiai iliustruotą vaikišką Bibliją ir ėmiau ją skaityti savo anūkui. Mus iš karto sužavėjo istorija apie Dievo meilę ir rūpestį. Aš įdėjau puslapio skirtuką, pažiūrėjau į viršelį ir dar kartą perskaičiau pavadinimą...

„Ir Dievas pažvelgė į Izraelio vaikus ir ėmė jais rūpintis“ (Iš 2, 25). Barbara užaugo praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje globojama britų vyriausybės. Bet, kai jai sukako šešiolika, ji kartu su naujagimiu sūnumi Simonu buvo išvyta į gatvę. Valstybė nebebuvo įpareigota ja rūpintis.

„Kareivijų Viešpats yra su mumis, tvirtovė mums yra Jokūbo Dievas“ (Ps 46, 7). Gaisras greitai išplito mūsų bažnyčios daugiavaikės šeimos namuose. Tėvas ir sūnus išgyveno, nors tėvą reikėjo gydyti. O jo žmoną, motiną ir du mažus vaikus palaidojo. Deja, tokie širdį veriantys dalykai įvyksta dažnai. Ir kaskart iškyla senas kaip pasaulis klausimas: „Kodėl kenčia geri žmonės?“