Naujienos

MES TURIME labai pagrįstas priežastis dėkoti Viešpačiui už visus palaiminimus, kuriuos Jis jau daug metų siuntė mūsų bažnyčiai. Už tai, kad mes esame vieningi, už uolų požiūrį į tarnystę, už didelį skaičių atsivertusių, už visų mūsų darbų, susijusių su bažnyčios augimu, sėkmę. Tačiau šiandien aš norėčiau pakalbėti kita tema, mano širdį slegia sunkumas.

„Sūnus nieko negali daryti iš savęs, o vien tai, ką mato darant Tėvą; nes ką Jis daro, lygiai daro ir Sūnus“ (Jon 5, 19). Argi neįdomu stebėti, kaip vaikai kartoja savo tėvų elgesį? Pavyzdžiui, kaip berniukas automobilyje sukioja įsivaizduojamą vairą, akies krašteliu stebėdamas tėtį, ką jis toliau darys? Atsimenu, kad pats taip pat elgiausi vaikystėje. Nieko man nebuvo maloniau, kaip kartoti viską, ką darė tėtis.

„Tikėjimu Abelis (...) ir miręs tebekalba“ (Hbr 11, 4). 2004 m. birželio mėnesį Vankuverio meno galerijoje Kanados slidininkė Bekė Skot (Beckie Scott) laimėjo auksinį Olimpinį medalį. Nepaprastas atvejis, nes žiemos Olimpinės žaidynės vyko 2002 m. ir ne Kanadoje, o Amerikoje, Jutos valstijoje. Ten Skot gavo bronzą.

„Parodyk man savo tikėjimą be darbų, o aš tau darbais parodysiu savo tikėjimą“ (Jok 2, 18). Važiuodama į parduotuvę, draugė pastebėjo šalikele kiūtinančią pavargusią moterį. Ji panoro sustoti ir pasiūlyti pagalbą. Pasirodė, kad moteris neturėjo autobusui pinigų, todėl tvankiu oru kelis kilometrus ėjo pėsčia namo. Be to, šiandien jai jau teko pėsčiai eiti kelias valandas, kad ketvirtai valandai ryto suspėtų į darbą.

„Mes mylime Jį, nes Jis mus pirmas pamilo“ (1 Jn 4, 19). Priimant į savo šeimą vaiką iš vaikų namų, mes žinojome, jog bus nelengva. Jis kelis metus praleido našlaičių prieglaudoje ir patyrė rimtą psichologinę traumą, kas atsispindėjo jo elgesyje. Nors aš jaučiau didelį gailestį jam, tačiau dažnai jis mane išvesdavo iš kantrybės, kartais prarasdavau savitvardą.

„(...) Jei tavo brolis, nusidės prieš tave, sudrausk jį ir, jeigu jis atgailauja, atleisk jam“ (Lk 17, 3). Kartais sunku tiesiai pasakyti žmogui, kad jis mus įskaudino. Tačiau kartais yra būtina tai padaryti. Atsisakydami atviro pokalbio, mes leidžiame nuoskaudai giliai įsibrauti į mūsų širdį ir peraugti į kažką dar blogesnio.

„Viešpatie, prie mano burnos pastatyk sargybą, saugok mano lūpų duris (Ps 104, 3). Rebeka išėjo į didelės konferencijų salės sceną. Žodžiai, sustiprinti garso aparatūros, aidu atsimušdavo į sienas ir grįždavo pas ją. Jai buvo neįprasta ir nemalonu po sekundės vėl išgirsti save pačią. Teko prisitaikyti ir nekreipti dėmesio į aidą, kuris kartojo viską, ką ji ištarė.

„Dievas matė visa, ką buvo padaręs, ir tai buvo labai gerai“ (Pr 1, 31). Kai kurios dienos yra tarsi pavaldžios vienai temai. Neseniai aš turėjau vieną iš tokių dienų. Mūsų pastorius pradėjo pamokslą iš Pradžios knygos pirmojo skyriaus, dvi minutes rodydamas žavingus sulėtintai nufilmuotus besiskleidžiančių gėlių vaizdus.

„Viešpatie, kaip ilgai aš šauksiu, o Tu neklausysi?“ (Hab 1, 2). Išsigandusios vištos spruko į visas šalis, kai pro kaimo lūšnas pradundėjo sunkvežimiai su humanitarine pagalba. Basakojai vaikiščiai žiūrėjo į juos išplėtę akis. Judėjimas šiais lietaus išplautais keliais retai pasitaikydavo. Nelauktai prieš vairuotojų akis pasirodė aukšta siena aptverta vila.

„Viešpats mūsų Dievas (...) tepalenkia mūsų širdis prie savęs, kad vaikščiotume Jo keliais“ (1 Kar 8, 57-58). Prieš keletą mėnesių gavau laišką, kviečiantį mane prisijungti prie „kryptingai siekiančių tikslo žmonių“ bendruomenės. Pasidomėjau, ką reiškia žodis „kryptingumas“. O jis apibūdina žmogų, kuris yra labai motyvuotas pasiekti tikslą ir dėl to pasirengęs sunkiai dirbti bei daryti ryžtingus sprendimus.